Kaip buvo pastatytos Egipto piramidės. Betono teorija

2013 spalis

Piramidžių žavesys aptarinėjimas bus dar daugelį metų, tačiau kiek laiko bus spėliojama apie jų pastatymą – neaišku. Tarp mokslininkų, istorikų entuziastų, pastoviai vyksta ginčai ir diskusijos apie Egipto piramides. Kaip jos buvo statomos? Kažkokiu būdu sutempiant daugiatonius akmenis, apdirbant juos deimantiniais įrankiais? Nei vieno neišliko? Senieji egiptiečiai nepaliko mums apie tai jokių žinių, gal pasitelkė nežinomas jėgas, o gal ne jie darbavosi? Viena iš versijų, pateikta prancūzų mokslininko prieš daugelį metų apie piramidžių statybą, buvo kritikuojama, tačiau, laikui bėgant, ji vis dažniau išlenda į dienos šviesą.

Ir taip: 1982-ieji metai. Kanados Toronto mieste vyksta egiptologų kongresas, kuriame dalyvauja dauguma šios srities ekspertų. Taikią kongreso eigą sujudino sensacingas prancūzų chemiko, Berno universiteto profesoriaus, J. Davidovičiaus (angl. Joseph Davidovits), pranešimas: ,,pavyzdžių, paimtų iš Cheopso ir Teti piramidžių, cheminė analizė rodo, kad jos, be abejonės, yra pastatytos iš dirbtinio akmens ir nėra natūralios uolienos fragmentai.”

Mokslininkas savo teoriją grindė tuo, kad mėginiuose buvo rasta cheminių medžiagų, kurių paprastai nebūna natūraliuose gamtiniuose dariniuose. Paprasčiau tariant, tai betonas. Pradinis šokas buvo pakeistas vieninga egiptologų nuomone: ,,to negali būti”. Tokia reakcija, galbūt, buvo patogiausia pozicija, nenorint ,,drumzti vandens” ir palikti nusistovėjusią nuomonę apie paslaptingas piramides.

Egipto valdžia apie šį pranešimą taip pat išgirdo, tačiau į 1984 m. J. Davidovičiaus kreipimąsi dėl leidimo tirti toliau piramides, atsakė: ,,jūsų hipotezė yra tiesiog asmeninis požiūris, kuris neatitinka archeologinių ir geologinių faktų.” Žinoma, Egipto piramidės yra šios šalies turizmo karūna, o Cheopso piramidė – vienas iš septynių pasaulio stebuklų joje yra tikras deimantas. Bet, ką gi sako oficiali egiptologija apie garsiausių piramidžių statybą?

Cheopso piramidė stovi jau ne vieną tūkstantmetį, aiškios pastatymo datos niekas negali pasakyti. Manoma, kad statybos tęsėsi 20 metų, jose dalyvavo 20.000 žmonių (kai kurie šaltiniai teigia, kad dirbančiųjų skaičius siekė apie 100 tūkstančių). Per tą laiką į piramidę buvo įdėta 2,5 mln. akmens blokų, kurie sveria 2,5-15 tonų, bet yra ir 80-ies, ir 150-ies, net 500 tonų svorio. Be to, jų sujungimas yra toks tikslus, kad net šiandien su dabartine statybos technologija taip kruopščiai atlikti tokį darbą būtų sudėtinga. Jau vien šie duomenys kelia daugybę klausimų:

Pirma: paprasta aritmetika rodo, kad kas penkias minutes į piramidę buvo įmontuojama-įdedama po vieną bloką, be pertraukos – ir dieną, ir naktį … Ir taip 20 metų.

Toliau: manoma, kad tūkstančiai žmonių dirbo karjeruose, kirsdami didžiulius akmens blokus. Bet specialistams yra gerai žinoma, kad kertant akmenį, tikrasis gaminys sudaro apie 20%, likusi dalis keliauja į sąvartyną. Kuo didesnis blokas – tuo daugiau liekanų. Tai reiškia, kad kažkur turi būti atliekų kalnas, kuris pagal apimtį atitiktų keturias Cheopso piramides. Tačiau niekur Egipte nėra net daug mažesnio akmeninio sąvartyno. Taigi, visgi iš kur buvo paimti akmens blokai piramidės statybai? Ir kaip milžiniški akmens luitai buvo transportuojami iš karjero?

Šiuolaikiniai ekspertai apskaičiavo, kad visų akmens blokų pervežimui-perkėlimui, naudojant šių dienų pažangiausias technologijas, reikėtų … O egiptiečiai 20 metų neaišku kaip tampė milžiniškus daugiatonius apdirbtus akmens luitus iš karjero iki statybvietės, o po to, tariamai naudojant originalius kėlimo mechanizmus, juos kėlė vieną ant kito. Nelabai tikėtina.

Tęsiant Egipto piramidžių mėginių tyrinėjimą, J. Davidovičius atranda vis daugiau ir daugiau įrodymų, kad piramidžių blokuose yra dirbtinių medžiagų ir jis tvirtai laikosi nuomonės, kad visgi blokai buvo liejami iš betono. Pavyzdžiui, viename iš mėginių jis aptiko neaiškią sruogą. Tyrimai trijose skirtingose ​​laboratorijose parodė, kad ,,maža sruoga yra iš trijų organinių pluoštų, greičiausiai plaukų”. Bet plaukų buvimas gamtiniame, nepaliestame kalkakmenio luite – atmetamas. Kalkakmenis formavosi maždaug prieš 50 milijonų metų vandenyno dugne, todėl organinių medžiagų buvimas jame neįtikėtinas. Akmens viduje plaukas galėjo atsirasti tik vienu atveju: jis galėjo ten patekti maišant mišinį.

Tyrinėjant piramides rentgeno spinduliais, buvo aptikti cheminės reakcijos požymiai. Rentgeno analizė nustatė, kad nugludintų blokų paviršiuose yra oro burbuliukų. Tai kontrastuoja su akmeniniais luitais iš karjerų, kur blokai buvo kertami iš natūralaus akmens ir juose oro burbuliukų nėra. Burbuliukų buvimas nugludintuose piramidžių akmenyse remia ,,betono” teoriją. Pasak prancūzų mokslo žurnalo ,,Science et Vie”, skirtumas tarp piramidžių ir karjerų akmenų yra reikšmingas. Jis byloja, kad akmenys, kurie buvo naudojami Egipto piramidžių statyboms, iš tiesų yra dirbtiniai – juos liejo.

J. Davidovičius aptiko, kad svarbus akmens blokų sudėties komponentas yra aliuminio oksidas, kurio nemažai yra Nilo upės sąnašose. Mokslininko nuomone, tai dar vienas įrodymas, kad piramidžių blokus egiptiečiai liejo kaip betoną ir vienas iš jo komponentų buvo dumblinas Nilo vanduo. J. Davidovičius tęsė mokslinius tyrimus, o jų rezultatas – užrašas ant III dinastijos laikotarpio stelos: hieroglifų iššifravimas atskleidė senovės betono ruošimo receptą. Buvo iššifruoti 13 mišinio komponentai ir tolesni tyrinėjimai leido mokslininkui atrasti ir užpatentuoti ,,naują senąjį” betoną, pavadintą geopolimeriniu betonu, bei pradėti eksperimentinę jo gamybą. Toks betonas beveik nesiskiria nuo kai kurių natūralių uolienų, o pagrindinis jo privalumas yra tas, kad gamyba nereikalauja nei aukštos temperatūros, nei aukšto slėgio, nei nežinomų jėgų. Jam gaminti reikėjo tik daugiamečių stebėjimų ir patirties, ką ir darė darbštūs egiptiečiai.

Geopolimerinis betonas greitai stingsta net kambario temperatūroje ir virsta į gražų dirbtinį akmenį. Prancūzų geopolimerų institutas (Geopolymer institute) ir dabar atlieka tyrimus geopolimerinio betono plėtrai.

J. Davidovičius teigia: ,,bet kokia susmulkinta kalnų uoliena gali būti naudojama, o iš jos gautas geopolimerinis betonas beveik nesiskiria nuo natūralaus akmens. Geologai, ne visiškai žinodami apie geopolimerizacijos galimybes, dažnai klysta, tokį betoną priimdami kaip gamtinį akmenį.”

Mokslininko nuomone, senovės egiptiečiai gamino betoną tokiu būdu: susmulkindavo-sutrindavo kalkakmenį, kaip rišiklis buvo naudojamas upės dumblas. Tada skaldydavo akmenis, sumaišydavo su išdžiovintu ir labai susmulkintu kalkakmeniu bei vandeniu ir gautu natūraliu mišiniu užpildydavo medinius klojinius. Taigi, egzistuoja nuomonė, kad tokiu būdu, žingsnis po žingsnio, buvo liejami dideli taisyklingos formos blokai.

Kaip pastebėta, Egipto piramidžių blokuose nėra įtrūkimų. Yra gerai žinoma, kad bet kuris natūralus akmuo kaip nuosėdinė uoliena, turi sluoksniuotą struktūrą. Todėl, laikui bėgant, jame neišvengiamai atsiranda natūralių įtrūkimų. Tačiau betone, kaip homogeniškoje, amorfinėje medžiagoje, įtrūkimai nesusidaro.

Taip pat tampa paaiškinamu vadinamo saulės nudegimo nebuvimas ant piramidžių blokų paviršiaus. Toks ,,įdegis” per tam tikrą laiką susiformuoja ant bet kokio natūralaus akmens paviršiaus, nes iš vidaus į paviršių ,,išeina” įvairūs cheminiai elementai. Tai susiję su kristaline natūralaus akmens struktūra. O ant betono ,,įdegis” beveik nesiformuoja, kadangi akmens kristalinė struktūra sunaikinama jo smulkinimo proceso metu.

Taip pat paaiškinama ir dar viena ,,piramidžių paslaptis” – tikslus blokų sujungimas. Piramidžių statytojai specialiai išskirdavo gretimus blokus, kad jie statant nesusiklijuotų tarpusavyje. Prieš liejant naują bloką, prieš jį esantis blokas būdavo padengiamas kažkokio mišinio sluoksniu, kad blokai nesuliptų. Meistriškas darbas neleido statomai piramidei virsti į vientisą milžinišką betono monolitą be siūlės, ,,be oro”, priešingu atveju ji neišvengiamai pradėtų griūti veikiama vidinės įtampos bei nuolatinių ir labai didelių temperatūros pokyčių šiose Egipto vietose.

J. Davidovičiaus nuomone, geopolimerinio betono naudojimas Egipte leido iki mūsų dienų išsaugoti tokį didelį skaičių įvairių istorinių objektų. Pagal išdirbtą technologiją buvo statomi šventyklų kompleksai, statulos ir skulptūros, sarkofagai, amforos. Kiekvienu atveju statybininkai parinkdavo specialų natūralų akmenį. Kai kuriais atvejais buvo daromas dirbtinis kalkakmenis, kitais – dirbtinis granitas, bazaltas arba dirbtinis dioritas.

J. Davidovičius buvo ne pirmasis, iškėlęs panašią versiją apie Egipto piramidžių statybą. Apie tai pirmieji prabilo keliautojai europiečiai, pabuvoję Egipte: prancūzas Paulius Lukas (Paul Lucas), kuris lankėsi Egipte 1699-1703 ir 1714-1717 metais, pareiškė, kad ,,piramidės buvo statomos iš cemento, o ne iš akmens”. Pauliaus Luko pažintiniai darbai turėjo didelį pasisekimą, jo dėka prancūzai susipažino su Egiptu. Tačiau jis taip pat buvo sukritikuotas ir išvadintas ,,nepatikimu gidu”.

Dar viena teorija pasakoja, kad pirmieji Egipto piramidžių pamatiniai blokai yra iš natūralių akmenų, o toliau viršutiniai buvo liejami. Pasak Prancūzijos Nacionalinio Kosmoso Tyrimų agentūros (ONERA) profesoriaus Gilles Hug ir Drexel universiteto Filadelfijoje profesoriaus Michel Barsoum, ,,Cheopso piramidė susideda iš dviejų tipų akmens: vieni iš karjerų, o kiti dirbtiniai.

Kaip ten bebūtų, laikas parodys ir atsakys – kaipgi visgi buvo statomi didieji pasaulio stebuklai?