2011 liepa
Vienas iš pirmųjų dizainerių, paryškinęs savo modeliuose moters figūros eleganciją, yra Paul Poiret. 1906 metais Paryžiuje buvo pristatyta jo rūbų kolekcija, kuri pasižymėjo tuo, kad buvo atsisakyta korsetų. Tai labai patiko prancūzėms ir visiems mados gerbėjams. Su šia naujove pasikeitė ir požiūris į modelius. Moterys tiesiog privalėjo būti lieknesnės. Paryžiaus mados pasaulyje pradėjo vyrauti siauri siluetai, pabrėžiantys moters figūrą. Po šios kolekcijos pristatymo Paul Poiret dar labiau išpopuliarėjo ir tapo prancūzų mados vedantysis. Jis gimė turtingoje šeimoje, tėvai pranašavo didelę verslininko karjerą. Bet P. Poiret domino visai kas kita. Jis mėgo modeliuoti rūbus ir visą savo laisvalaikį skyrė šiam užsiėmimui. 1903 metais jis įkūrė mados namus ,,Parisien de Paris”, išvertus iš prancūzų kalbos reiškia – ,,paryžietis iš Paryžiaus” kur intensyviai buvo modeliuojami rūbai. Dėka įkūrėjo, Haute couture menas tapo mados industrija. Jo kolekcijų fotografijos virto į mados albumus, dabar vadinamus mados žurnalus. Be to, didelis dėmesys buvo skiriamas modelių atrankai, nes siaurėjant siluetams, reikėjo labai lieknų merginų.
Paul Poiret domėjosi ne tik rūbų modeliavimu, jo įkurti mados namai buvo vieni iš pirmųjų, kurie pristatinėjo parfumeriją ir kosmetiką, turinčią dizainerio vardą. Buvo kuriami ir namų interjero daiktai.
Bet svarbiausias P. Poiret dėmesys buvo skirtas moteriai. Būtent ji visada turi atrodyti gražiai ir patraukliai. Jo nuomone, gražiai rengtis – tai menas, kaip ir bet kuris kitas, yra sudėtingas. Ir jį įvaldo tik moterys, turinčios skonį. Netiesa, kad norint gerai atrodyti, reikia turėti daug pinigų. Jie paprasčiausiai tam suteikia daugiau galimybių. Taip, už juos galima nusipirkti visą dizainerio sukurtą garderobą, bet reikia pasikliauti ir savo skoniu. Gerai viską apgalvojus, įvertinus kiekvieną, net ir menkiausią detalę, šansai gerai atrodyti gali būti lygūs. Net ir didesni. Turint daugiau lėšų, moteris pirmiausia perka kas gražu ir madinga, nepagalvodama ar jai tai tiks. Kita, negalėdama to daryti, apmąstys kiekvieną smulkmeną, visą laiką galvodama kaip gražiai apsirengti turint mažiau pinigų. Tai yra menas, net sudėtingas. Reikia turėti išradingumo, jausti spalvų ir linijų darnumą, galų gale suprasti kas yra gražu ir kas ne. Paprasčiausiai tai vadinasi geru skoniu. Ir ne visada pinigai nulemia gerą išvaizdą, atvirkščiai, jie kartais slopina tai, nes dauguma laikosi tos nuomonės, kad geras rūbas turi būti brangus. Bet juk moteris renkasi gerą rūbą tam, kad atrodytų gražiai, o ne dėl to, kad jis madingas ir jį nešioja dauguma.
P. Poiret nuomone, gerai ir gražiai rengtis gali tik ta moteris, kuri sugeba atrasti kažką savo ir tuo pasinaudoti. O ta, kuri aklai seka mada, vargu ar išmoks meno gražiai atrodyti. Tiesa, reikia laikytis mados pokyčių, naujovių, bet reikia atsižvelgti į savo galimybes bei įvertinti kūno privalumus. Kai kurios moterys dažnai bijo originalumo ir savarankiškumo, bet aklai sekti mada – ne. Tai kartais tampa priklausomybe. Yra ir tokių, kurioms neįsiūlysi madingo stiliaus, nes jis galbūt joms netinka. Tokios moterys yra didesnės pretendentės į gražiai atrodančias, kadangi jos ieško ir atranda tik tai, kas joms tinka. Ir nereikia labai rimtai žiūrėti į tai, kokia spalva šiais metais bus madinga, žiūrėkime kas mums tinka. Galima vadovautis senovės romėnų taisykle – decorum (tik tai, kas tinka). Norint atrodyti gerai, reikia gerai apmąstyti kur, kuriuo metų ar paros laiku eisime ir kaip reikia apsirengti. Mūsų išorė išduoda ir vidinę savijautą, charakterį, skonį. Net ir kokia yra nuotaika – parodo rūbai. Turbūt teisingas posakis, kad suknelės gali būti džiaugsmingos, linksmos, mįslingos, viliojančios, o yra ir lengvabūdiškos bei liūdnos. Geriau jau jos visos būtų gražios, madingos ir tinkančios.