Pasaulio pabaiga neišvengiama!?

2017 birželis

Sakoma, kad žmogus normaliai jaustųsi, reikalingi nedideli sukrėtimai. Bet tai nereiškia, kad reikia gyventi nuolatiniame strese. Nors, kita vertus, pastoviai būti snaudulingoje saugumo būsenoje dažnai yra blogiau nei imtis net ir labai sudėtingų gyvenimo išbandymų, nes priešingu atveju prarandami įgūdžiai ir gebėjimas prisitaikyti, banaliai vystosi tingėjimas.

Per visą savo istoriją žmonija be savo gyvenimiškų problemų užduodavo ir globalinio masto klausimus, kurių pagrindinė mintis buvo ta, kad mūsų egzistavimas gali staiga baigtis. Pasaulio pabaigos idėja raudona linija eina per daugelį senų ir ne taip jau senų kūrinių, pradedant senovės Egipto legendomis ir baigiant šiuolaikiniais moksliniais tyrinėjimais. Ir, žinoma, visos šiuolaikinės religijos pasaulio pabaigos idėją mato kaip vieną iš mūsų vystymosi variantų, jei mes, atseit ,,neatsipeikėsime“.

Žmonių, kurie gyveno šimtus ir tūkstančius metų prieš mus, baimė prieš stichijų galią buvo visiškai pagrįsta. Jie nesuprato daugelio reiškinių priežasties, dažniausiai juose matydami tik aukštesniųjų jėgų bausmę už nuodėmes. Natūralu, kad atsirasdavo nemažai tokių, kurie jei ir neturėdavo protingų paaiškinimų, tai bent jau pagal galimybes nustatinėjo laiką arba stichinių nelaimių aplinkybes, kurių kritinė forma ir buvo pasaulio pabaiga. Panašiomis prognozėmis užsiiminėjo įvairių profesijų žmonės.

Ypatingai kategorijai priskiriami išpopuliarinti ekstrasensai ir mediumai, ,,tarpininkai” tarp žmonių pasaulio ir visų kitų anapus pasaulio rūšių variantų. Tarp jų buvo daug tamsių asmenybių, pradedant Mišeliu de Nostradamu ir baigiant Grigorijum Rasputinu. Motyvai jų paprasti ir aiškūs – būdami arti valdžios, jie įvairiai gąsdino valdovus savo apreiškimais, nepamiršdami nurodyti ir kelius į išsigelbėjimą.

Tarp jų buvo ir rimtų mokslininkų; pavyzdžiui, Izaokas Niutonas per visą savo gyvenimą studijavo Biblijos tekstus, bandė rasti atsakymus į klausimus apie tai, kas laukia žmonijos ateityje. Ir nors, pasak jo paties, sėkmės jis nepasiekė, bet tai vertino kaip vieną iš svarbiausių savo gyvenimo darbų. Tarp kitko, seras Izaokas buvo labai nepakenčiamas asmuo. Susipykęs su Karališkosios draugijos nariais, jis išvyko į Kembridžą, kur taip pat ne itin maloniai džiugino vietos bendruomenę. Ne tik kolegos mokytojai, bet ir mokiniai nemėgo Niutono dėl jo nepakenčiamo charakterio; ir visai ne anekdotas, kad jis dėstė visiškai tuščiai auditorijai, kai studentai boikotavo jo užsiėmimus. Bet genijams daug kas atleidžiama…

Pasaulio pabaigos idėją galima būtų vadinti populiaria tendencija, jei neatsižvelgti į mokslo vystymasį per pastaruosius šimtą ar du šimtus metų. Staiga paaiškėjo, kad mūsų buveinės arealas, planeta Žemė – visiškai ne rojus, sukurtas mums gailestingo Dievo, tai tik maža didžiojo pasaulio smiltelė. Tokio didelio pasaulio, kad dėl šviesos greičio apribojimo mes matome tik jo dalį. Ir šiame pasaulyje mūsų rūšis negali gyventi bet kur, o tik ​​šioje smiltelėje.

Negana to, net ir gyvenimo sąlygos joje gali pasikeisti staiga dėl kažkokių  nereikšmingų, atrodytų, faktorių. Pavyzdžių gali būti daugybė: nežymus šviesos pokytis žymiai sumažina derlių, tik pusės laipsnio temperatūros pokytis sukelia potvynius su daugeliu tūkstančių aukų, o padidėjus anglies dioksido koncentracijai nuo trijų iki šešių molekulių iš 10.000 veda prie šiltnamio efekto negrįžtamumo.

Mokslininkų tyrinėjimos skirtingų epochų nuosėdos rodo, kad reguliariai kas keli šimtai tūkstančių metų Žemėje įvyksta rimti klimato pokyčiai. Tai reiškia, kad gyvenimo sąlygos, taigi ir išlikimo taisyklės periodiškai keičiasi; be to, kartais įvyksta nenumatyti įvykiai, kurie drastiškai pakeičia evoliucijos eigą. Vien tik didesnių išnykimų mūsų planeta išgyveno daugiau nei dešimt. To priežastis buvo įvairaus pobūdžio reiškiniai: nuo ugnikalnių išsiveržimų ir jų sukeltų gaisrų ar potvynių, iki išorinių veiksnių – meteoritų kritimo arba žiauraus kosminio spinduliavimo.

Į žmogiškąjį faktorių taip pat turėtų būti atsižvelgiama. Nepaisant to, kad žmonija egzistuoja Žemėje palyginus gana trumpą laiką, jos vystymasis ir išteklių įsisavinimo tempai kartais gali sukelti baimės jausmą. Tai, kokiu greičiu mes naudojame, eikvojame mūsų planetą, yra visiškai nepriimtina. Labai greitai, galbūt net už pusės šimtmečio, planeta nebegalės atkurti tuos išteklius, kuriuos mes iš jos imame. Tai taikoma ne tik vandeniui ar orui, bet taip pat ir biomasei, ir ozono sluoksniui, viskam. Iš tiesų žmogaus veikla yra svetima Žemės ekologinėms sistemoms ir gamta neturi jokių mechanizmų, kurie galėtų niveliuoti mūsų įtaką jai.

Yra ir kitų nuomonių: daugelis mokslininkų mano, kad žmogaus įtakos planetos biosferai negalima lyginti su procesais, kurie vyksta negyvojoje gamtoje. O taip vadinamas šiltnamio efektas ir jo pasėkmė – globalinis atšilimas – tai tik eilinio ledynmečio pabaiga, kurio pikas buvo stebimas maždaug prieš 20 tūkst. metų. Šis požiūris patvirtinamas ledo sluoksnių analize. Mėginiai buvo paimti iš Grenlandijos ir Antarktidos ledynų gelmių. Jie rodo, kad Žemė yra ne kartą patyrusi beveik visą poliarinių kepurių nutirpimą ir žymų pasaulinio klimato atšilimą.

Kaip pateisinti samprotavimus apie mūsų neišvengiamą pabaigą? Sprendžiant iš to, kad šios problemos vienu ar kitu pavidalu visuomet buvo žmonijos istorijoje, o mes vis dar gyvi, greičiausiai, tai paprasčiausiai tik dalis mūsų kultūros. Galima tai pavadinti svarstymų tradicija: apie neišvengiamą mirtį esant santykiniame komforte. Ar neveidmainiaujame, kalbėdami apie pasaulio pabaigą, kad visi staiga mirs ir reikia atgailauti, permąstyti gyvenimą ir imtis kažką daryti dėl išsigelbėjimo, bet viduje puikiai žinodami, kad gyvename pagal principą – ,,po mūsų – nors ir tvanas”?