Iš kur kalnai-megalitai arba senovės civilizacijų technologijos

2017 sausis

Versija, kad kalnai-megalitai yra mums nežinomų senovės civilizacijų technologijų palikimas, savo mastu gali būti panaši į fantastikos filmo scenarijų, tačiau joje yra įdomu tai, kad mūsų civilizacija jau pasiekė šias technologijas ir jas naudoja išgaunant polimetalų rūdą.

Daugeliui, kurie domisi megalitų tema, anksčiau ar vėliau iškyla klausimas: jei tai dirbtinė uoliena, dirbtiniai dariniai, tai kaip jie galėjo susidaryti arba kaip buvo padaryti? Viena vertus iš geologijos pusės – tai sijenitai, granitai, susikristalizavę Žemės gelmėse arba netoli jos paviršiaus. Bet šie masyvai yra ant paviršiaus, ir labai įdomių formų: sienos, stulpai, blokai, sukrauti vienas ant kito ir pan. Viskas nurašoma nuosėdinių uolienų erozijos sąskaita. Kai kuriais atvejais atrodo, kad gamta čia galbūt niekuo dėta. Tačiau vėlgi, sunku įsivaizduoti kokiu metodu buvo sukurti tokie fantastiški masyvai. Nors oficiali geologija turi vieną atsakymą, kad tai gamtos dariniai, yra ir tokių, kuriuos neįtikina jos požiūris. Keliama versija, kad mūsų planetoje kadaise buvo naudojamos technologijos, prie kurių mes, palyginus, ką tik priėjome.

Galbūt šiuolaikinė metalų gavybos technologija ir megalitai turi kažką bendro? Pradedant nuo pradžios:

1. Polimetalų rūdos požeminio iššarminimo technologija

Požeminis iššarminimas – mineralų gavybos fizikinis-cheminis procesas (metalų bei jų druskų) – tokių kaip varis, uranas, auksas ir kt. – per gręžinius, išgręžtus į telkinį, skirtingų tirpiklių pagalba.

Procesas prasideda nuo gręžinių, taip pat gali būti naudojamos sprogdinimo priemonės arba hidraulinio ardymo metodas, kad palengvintų tirpalo skverbimąsi į telkinį. Po to vyksta tam tikras procesas kai pumpuojamas tirpiklis (iššarminimo agentas), kur jis susijungia su rūda. Mišinys, kurio sudėtyje yra jau ištirpinta rūda, perpumpuojamas per gręžinį į paviršių, kur toliau vyksta ekstrakcija (paprastai tariant, mišinių perskyrimas).

Požeminis iššarminimas yra alternatyvus metodas atviram ir požeminiam gavybos būdams. Palyginti su jais, požeminis iššarminimas nereikalauja didelės apimties kasimų ar tiesioginio žmonių kontakto su uolienomis. Jis efektyvus net prastose telkinių vietose, taip pat didesniame gylyje esančiuose telkiniuose.

Kitas požeminio iššarminimo metodo pavadinimas – hidrometalurgija, metalų išgavimas iš rudų, jų koncentratų ar gamybos atliekų vandeniniais cheminiais junginių tirpalais. Seniausias žinomas hidrometalurgijos metodas buvo naudojimas XVI amžiuje išgaunant varį iš rūdos Rio Tinto (Ispanijoje). Vėliau šis būdas buvo išdirbtas ir įgyvendintas išgaunant platiną (1827 m.), nikelį (1875 m.), aliuminį iš boksitų (1892 m.), auksą (1889 m.), cinką (1914 m.) ir t. t.

Dabar šis metodas yra naudojamas išgaunant uraną, aliuminį, auksą, cinką ir kt. Šiandien pasaulinėje gamyboje apie 20% vario, taip pat 50-80% cinko ir nikelio, 100 % Al ir U oksidų, kadmio (Cd) ir kitų metalų išgavimas remiasi hidrometalurgija. Pagrindinė hidrometalurgijos operacija – iššarminimas (pavyzdžiui, kūginis iššarminimas, požeminis iššarminimas).

Kaip išskiriami metalai iš tokio tirpalo? Paviršinio iššarminimo proceso pavyzdys išgaunant auksą: naudojama sieros rūgštis. Reagento skyriuje paruošiamos pieno kalkės, cianidas, natrio šarmas, pirosulfitas, ištirpinama tam tikromis proporcijomis ir visa tai cirkuliuoja per vamzdžius į rūdos paruošimo ir hidrometalurgijos skyrių tolesniam procesui.

2. Kas gali būti bendro tarp urvų ir megalitų, esančių netoli jų?

Jei mes įsivaizduotume, kad Žemėje iki mūsų gyvenusios civilizacijos naudojo kažką panašaus, tuomet kas galėjo likti po darbo tokios įrangos pažeistose ar tiesiog nuosėdinėse uolienose? Manoma, kad – urvai. Pavyzdžiui, šis urvas yra keliasdešimt kilometrų nuo Koyskoje belogorja, Krasnojarsko kr. (Койское белогорье, Красноярский край), kur beveik ant kiekvieno kalno yra megalitai.

Akmenukai sienose su rišikliu – moliu. Lyg ir nieko nedomina, kodėl šių uolienų struktūra – gargždas? Arba gargždas komponuoja tik urvų skliautus? Klausimas geologams. Gal vėl bus paaiškinimas apie senovės jūros dugną? Galbūt procesas su uolienų praplovimu, tirpalų, mišinių pompavimu iš kalno, naudojant požeminio iššarminimo technologiją, šie nugludinti akmenukai ir susiformavo? T. y. srautas ir spaudimas buvo toks didelis, kad išplovė šią olą kalne, ir suapvalino akmenis į žvyrą.

Negalima paneigti ir kitas versijas – tai gali būti paaiškinta šiais procesais: kalvos ir kalnai susidarę iš žvirgždo ir vanduo išplovė juose šiuos urvus. Vanduo, einantis iš viršaus (liūtys) arba kataklizmai (vandens išsiveržimas iš požeminių rezervuarų). Bet klausimas – kas sukrovė žvirgždo uolienas į tokias dideles kalvas – liko. Neatmetama, kad žvirgždas – tai produktas, esantis tik urvuose. Jį suapvalino srutų srautai, einantys per įtrūkimus.

Urvų kalnuose labai daug. Labiausiai tikėtina, kad mums žinomas tik nedidelis jų skaičius. Gali būti, kad yra urvų, neturinčių išėjimų į paviršių.

Jei iki mūsų gyvenusios išsivysčiusios civilizacijos naudojo požeminio iššarminimo technologiją, trumpas aprašymas galėtų būti toks: ant kalno buvę tam tikri įrengimai pro gręžinį pumpuodavo tirpiklius į gilumoje esantį rūdos telkinį, o po to išpumpuodavo jį su ištirpusiais metalais. Vandens slėnyje yra, ten pilna mažų upių. Klausimas tik chemijoje, rūgštyse. Tada išskirdavo iš tirpalo kas reikalinga ir pagal tam tikrą technologiją koncentruodavo gautą šlaką bei sandėliuodavo jį į megalitus. Matomai dėjo kaip išeidavo, tačiau kai kur jis virsdavo mūru, kai kur blynais. O kai kur apipiltais sijenitu kalnais. T. y. šioje versijoje iškyla dar viena įdomi išvada: sijenitai ir kiti granitoidai – tai ne vulkaninės kilmės uoliena, o kristalizuota, ištirpinta chemijos, senovės uoliena.

3. Liekanų sutirštinimas po skystos masės, išgautos iš žemės gelmių, separacijos (medžiagų atskyrimo)

Kas buvo daroma toliau? Žinoma metalai tam tikru būdu buvo išskiriami: separacijos, flotacijos ar kitais mums nežinomais būdais. Ir kas buvo daroma su skystos chemijos liekanomis? Jas reikėjo neutralizuoti arba sutirštinti (arba jos pačios sutirštėdavo).

Šiuolaikinė rūdos produktų tirštinimo technologija taiko tam tikrus atliekų tirštinimo būdus, kurie leidžia užimti minimalius atliekų apdorojimo bei sandėliavimo plotus, taip pat ir minimalią nuotėkio riziką.

Skystos liekanos iš gelmių virsta į storą lipnią masę, kuri išlaiko formą. Iš jų formuojami kalvų formos sąvartynai. Atsižvelgiant į tai, kad atliekose yra rūgščių arba šarmų, jose ir toliau vyksta aktyvūs cheminiai procesai. Matomai yra daug variantų susicementuoti atliekoms į vientisą masę, priklausomai nuo cheminės medžiagos sudėties. Po metalų išgavimo lieka pastos pavidalo masė, kuri dar ir kristalizuojasi.

Šią technologiją galėjo taikyti ir tie kosminiai sargai arba gerai išsivysčiusios civilizacijos.

Galbūt ši versija ir nėra tokia jau fantastiška, gal tokie megalitai ir atsirado Žemės paviršiuje naudojant požeminio iššarminimo ir liekanų tirštinimo technologijas:

 

Dar šios versijos patvirtinimu gali būti faktas, jog po visais panašiais megalitinių struktūrų kompleksais randamos įvairios ertmės, urvai, tuneliai. Daugelis jų yra lengvai prieinamose teritorijose, tačiau teisiškai saugomose vadinamuose draustiniuose. Ir tyrinėjimai ten yra draudžiami. Gal tik atokiose vietovėse, toli nuo civilizacijos galima tokius tyrimus atlikti, pavyzdžiui, georadaru. Ir tokių entuziastų atsiranda.

Apie analogiškus metalų išgavimo principus iki mūsų, t. y., naudojamus mums nežinomų civilizacijų, mano ne vienas mokslininkas. Taip, jų pateiktose versijose yra ir kitokie technologijos principai. Tačiau, kad metalų gavyba senovėje buvo pradėta pramoniniu mastu – tai faktas. Viskas buvo pragmatiška ir jokių religinių, kultinių statinių pirmaprade prasme.