Ar kaklaraištis būtinybė?

2011 liepa

Kaklaraištis – vyriško garderobo dalis, be kurios neapsieinama labai dažnai, net ir kasdieną. Ne visi vyrai mėgsta juos nešioti, ne visi mėgsta ir kostiumus. Dabartinė mada, skubantis laikmetis, gyvenimo tempas – leidžia rengtis paprasčiau. Dažnai einama į teatrą, į svečius apsivilkę įvairius megztinius, džinsus ir pan. Bet į oficialius priėmimus, kviestinius pobūvius, rimtus verslo susitikimus, sutikime, kostiumas yra būtinas. O kaklaraištis šiuo atveju – be išimties. Tai yra labai svarbi vyriškos aprangos dalis, kuri suteikia vyriškiui elegantiškumo, tvarkingumo, net ir pasipuošimo įvaizdį. Kaklaraištis yra derinamas prie marškinių, kostiumo. Iš šitų trijų aprangos dalių tik viena gali būti marga. Jei marškiniai ir kostiumas yra vienspalviai, tada kaklaraištis gali būti paįvairintas įvairiais ornamentais, piešiniais. Nors šiaip yra pripažintos kelios taisyklės parenkant kaklaraištį:

1. Kaklaraištis turėtų būti šviesesnis už kostiumą

2. Tamsesnis už marškinius

3. Kaklaraištis turi dengti diržo sagtį

4. Kaklaraiščio mazgas turi būti simetriškas, t. y. vienodai nutolęs nuo abiejų apykaklės galų.

Tiesa, dauguma vyrų kaklaraiščius mėgsta nešioti ir prie megztinių, liemenių. Bet pastebėta, kad tai daugiau vyresnio amžiaus žmonės. Šis variantas irgi tinka, pagyvenęs vyriškis atrodo solidesnis, elegantiškesnis. Šiuolaikiškos jaunos stilingos moters garderobe irgi dažnai pasitaiko kaklaraiščių, bet paprastai jie būna siauresni nei vyriški.

Kaklaraištis, kaip ir kitos aprangos dalys, irgi išdavikas, nes jis daug ką pasako apie žmogų. Gal ne tiek, kad sužinotume kokia jo savininko socialinė padėtis, materialinė būklė, bet koks jo stilius, skonis, galima pastebėti.

Pirmieji kaklaraiščiai jau buvo žinomi Senovės Egipte, Kinijoje, Romoje, tai patvirtina mokslininkai tyrinėdami istorinius radinius. Be abejo, jie nepanašūs į šiuolaikiškus kaklaraiščius, daugiau tai buvo skarelės forma. 1935 metais karaliui Liudvikui XIV, priimant Kroatijos kariškius, labai patiko jų skarelės, parištos po kaklu. Jis taip pat kažką panašaus užsirišo. Manoma, kad tai ir buvo kaklaraiščio gimimas Prancūzijoje, po to jis paplito ir Europoje. Parišama skarelė vis keitėsi, tobulėjo, paprastėjo ir tapo panaši į dabartinį kaklaraištį, nes jau XIX amžiuje, atėjus į madą marškiniams su apykaklėmis, skarelė tapo nebepatogi užsirišti, todėl ji pamažu virto į siauresnę detalę – kaklaraištį. Amerikoje kaklaraiščiai paplito dar anksčiau nei Prancūzijoje, nuo 1924 metų.

Madai diktuojant savo naujoves ir tempą, be abejo, keičiasi ir pats šis aksesuaras. Jis yra siuvamas iš įvairių audinių, nors pati forma vis tiek išlieka ta pati. Neabejojama, kad jis išduoda ir žmogaus socialinį sluoksnį. Tikras vertingas klasikinis kaklaraištis yra tik rankų darbo, siuvamas iš natūralaus šilko, net ir pamušalas turi būti iš tos pačios medžiagos. Svarbu ir jo nešiojimo kokybė. Teisingai ir gražiai užsirišti kaklaraištį pasirodo ne taip paprasta. Ne visi vyrai tai moka, bet manoma, kad tai būtina. Thomas Finkas ir Yongo Mao yra sugalvoję net 85 būdus kaip užsirišti šį, atrodo tokį nesudėtingą daiktą. Bet užtenka ir vieno išbandyto, įprasto būdo, kad visada atrodytum elegantišku bei savim pasitikinčiu. Siūlomi keli kaklaraiščio užrišimo būdai:

1. Paprastas. Tai paprasčiausias būdas, dar vadinamas ,,Four in Hand”, pirmiausiai tinkantis vadinamajam pradžiamoksliui.

2. Universalus. Jis tinka šilkiniams įvairesnio pločio kaklaraiščiams.

3. Elegantiškas. Užrišimo būdas panašus į universalųjį, skiriasi tik tuo, kad užmetamas dar vienas apsukimas iš dešinės apykaklės pusės.

4. Aktualusis būdas tinka aukštesnėms apykaklėms. Be to, jį pritaikant kaklaraiščiai iš storesnio audinio atrodo gražiau.