Priešistorinis branduolinis reaktorius – mitas ar tikrovė?

2017 gegužė

Klausimas apie gyvybės kilmę Žemėje lieka neatsakytas. Yra daug įvairių teorijų, kurios tariamai turėtų duoti atsakymus, bet deja… Prieš oficialią mokslo teoriją apie Darvino idėją, kuri yra labiau pagrįsta, opozicijoje tvirtai stovi religinė Aukščiausios Būtybės, kuri paprastai vadinama Dievu, doktrina. Be to, pastaraisiais metais vis daugiau mokslininkų prieina išvados, kad gyvybė mūsų planetoje užgimė dėka svetimų, nežemiškų civilizacijų, kurios lankė mūsų Saulės sistemą. Ir ši paskutinė prielaida neatsirado iš niekur. Kiekvienais metais visame pasaulyje randami įvairūs artefaktai, patvirtinantys apie tobulesnių būtybių buvimą mūsų planetoje.

Paslaptinga kasykla Afrikoje

Gabono Respublikos Oklo regionas yra vienas iš didžiausių urano rūdos telkinių. Reikėtų pažymėti, kad genčių, gyvenančių šalia kasyklos teritorijos, mitologijoje yra daugybė įvairių legendų, susijusių su šiomis uolienomis. Daugumą jų galima susieti su idėja, kad kažkada dievai uolose ieškojo lobio, kuris suteiktų galimybę būti nenugalimiems. Panašių mitų galima rasti tarp daugelio pasaulio tautų. Todėl nieko keisto, kad iki 1972 metų į šias legendines istorijas mokslininkai nekreipdavo pakankamai dėmesio.

1972 m. įvyksta įvykis, kuris priverčia keisti požiūrį į šią vietą ir rimčiau pažiūrėti į aborigenų legendas. Maždaug prieš 45 metus urano rūdos kasybą čia kuravo Prancūzijos vyriausybė. Norėdami patikrinti kiek urano yra telkiniuose, mokslininkai paėmė urano rūdos pavyzdį. Ir koks buvo nustebimas, kai pasirodė, kad čia jo smarkiai trūksta.

Paprastai urano rūdą sudaro trys urano izotopai, besiskiriantys neutronų skaičiumi branduolyje: daugiausiai uranas-238 (²³⁸U), rečiausiai pasitaikantis uranas-234 (²³⁴U) ir uranas-235 (²³⁵U), kuris tyrėjus domino labiausiai, kadangi jis gali palaikyti grandinines branduolių skilimo reakcijas. Būtent šio urano smarkiai trūko bandymui paimtame pavyzdyje. O paskaičiavus kiek jo gali trūkti iš viso – nustebimas buvo didelis. Pasirodo, kad kasykloje trūko apie 200 kilogramų ²³⁵U!

Logiška prielaida tapo ta, kad nežinomieji galėjo vykdyti pavojingų izotopų gavybą be valdžios leidimo, o taip pat ir kuratorių iš Paryžiaus. Tačiau tokio darbo pėdsakų kasykloje nerasta. Šis įvykis sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, juk dingęs izotopas galėjo būti panaudotas didelio kiekio branduolinių ginklų gamybai. Skubotai buvo sukviesta speciali komisija, kuri turėjo ištirti šį paslaptingą incidentą.

Vyko išsamesnis telkinio tyrimas. Jo metu buvo nustatyta, kad iš tikrųjų pavojinga izotopo koncentracija šioje kasykloje yra tokia žema, kaip kad branduolinio kuro reaktoriuje, kuris jau buvo naudojamas. Po nemažai bandymų ir tyrimų, aiškėjo, kad branduolinės reakcijos šioje vietoje galėjo prasidėti maždaug prieš 2 milijardus metų.

Šiuolaikiniame moksle nežinomi precedentai, kad uranas galėtų niveliuotis be dirbtinio molekulinio suskaidymo proceso, t. y. be pašalinio poveikio.

Logiškiausias variantas atrodytų toks, kad kadaise protingos būtybės galėjo paleisti urano branduolių skaidymo procesą. Tai paaiškinama tuo, kad mokslininkai toje vietoje rado apdirbto urano ir jo ilgo irimo produktų.

Ar įmanomas natūralus gamtinis branduolinis reaktorius?

Iškart po šio unikalaus atradimo įvairiose mokslo sluoksniuose atsirado diskusijos, skirtos šiam fenomenui. Po trejų metų Gabono sostinėje Librevilyje buvo surengtas mokslinis simpoziumas, kuris subūrė mokslininkus iš viso pasaulio padėti tašką šiame sudėtingame ginče.

Reikėtų pažymėti, kad nuomonių buvo labai daug, kai kurie tyrinėtojai kalbėjo, kad žmonijai pagaliau pavyko rasti įrodymų apie nežemiško proto egzistavimą, kad šis gamtinis fenomenas ne kas kita, o milžiniškas branduolinis reaktorius, kurį sukūrė ir naudojo savo reikmėms ateiviai. Aišku, tokios drąsios teorijos nesulaukė palaikymo daugiau konservatyviuose mokslo sluoksniuose.

Dauguma dalyvavusių šiame moksliniame pasitarime tyrinėtojų priėjo išvados, kad Oklo reiškinys – vienintelis pasaulyje gamtinis branduolinis reaktorius, kuris veikė natūraliu būdu.

Šios išvados mokslininkai priėjo atlikę eilę įvairių mokslinių tyrimų, jie sukūrė modelį kaip vyko cheminės reakcijos šioje vietoje. Šios kasyklos pagrindą sudaro stora bazalto plokštė, kuri pradėjo rinkti radioaktyvųjį smėlį ant paviršiaus. Žemės drebėjimo metu šiame seismiškai nestabiliame regione bazalto plokštė su sukauptu radioaktyviu smėliu nukrito gilyn į žemę. Nugrimzdusi bazalto plokštė neliko monolitu, kai kuriose vietose ji įtrūko, gruntiniai vandenys nutekėjo per daugybę plyšių ir sukūrė sąlygas reakcijos pradžiai. Jei atsižvelgti, kad šioje vietoje gruntas yra grynai molinis, tai turėtų aiškėti, kad reikalingos reakcijai medžiagos atsidūrė tarsi natūraliame kokone, kuris ir tapo tuo pačiu natūraliu reaktoriumi.

Laikui bėgant, kai šiame regione suaktyvėjo Žemės plokščių seisminio aktyvumo procesai, tuomet ir prasidėjo urano akumuliacija, t. y. jo kaupimasis požeminėse lagūnose. Pasak šiuolaikinių mokslininkų, tam tikrais atvejais, tokiomis sąlygomis, urano dalis gali sudaryti 40 – 65 procentų visų kitų medžiagų.

Kritinės masės injekcinis procesas palaipsniui didėjo ir tik vanduo, kaip natūralus katalizatorius, neleido įvykti sprogimui, bet sudarė sąlygas prasidėti atomų dalijimosi procesui. Tokiu būdu natūralus reaktorius pradėjo veikti. Vėliau, matomai, įvyko kažkoks stichinis kataklizmas, kuris ir buvo priežastimi, kad urano izotopai tiesiog sudegė ir pasibaigė visas natūralus jo dalijimosi procesas. Staigiai nutrūkus šiam procesui, visos medžiagų liekanos niveliavosi, susilygino, galbūt šioje vietoje įvyko lokalus branduolinis sprogimas.

 

Branduolinis kapinynas?

Tačiau yra ir kitų teorijų, dėl šių urano telkinių. Daugelis tyrinėtojų nėra linkę sutikti su prielaida apie natūralų branduolinį reaktorių. Jų nuomone, mokslas susidūrė su senovės branduoliniu sąvartynu.

Šią išvadą mokslininkai padarė po to, kai buvo įrodyta, kad branduolinė reakcija negali įvykti dėl kažkokių anomalinių ar gamtinių reiškinių. Urano skilimas įvyksta tik dirbtinėje aplinkoje ir dirbtinai. Atsižvelgiant į tai, dauguma ekspertų mano, kad Oklo – tai pirmoji žmonijos istorijoje pavojingų atliekų saugykla.

Kasyklos vieta daugiau panaši į panaudoto izotopo palaidojimo vietą ir reikėtų pažymėti, kad ji pasirinkta beveik idealiai. Tarkime, kad sarkofagas su sodrintu uranu buvo įmūrytas į bazalto plokštę. Tokias pavojingų atliekų saugojimo technologijas bando naudoti šiuolaikinis mokslas. Tik dėl stichinių nelaimių ir nestabilios seisminės situacijos sarkofagas regione sprogo ir atliekos nutekėjo į paviršių.

Geologiniai tyrinėjimai parodė padidėjusį radioaktyvų foną urano rūdos telkinių vietoje. Teorija atrodo tikėtina ir turi teisę egzistuoti, tačiau iš jos iškyla vienas klausimas: kokia civilizacija galėjo sukurti branduolinį reaktorių prieš 2 milijardus metų, o po to bandyti atsikratyti atliekomis, saugodama jas giliai po žeme? Galbūt mokslininkams vertėtų atidžiau atkreipti dėmesį į tautų, gyvenusių šiose vietose nuo senovės, mitus ir legendas.

Būtent žodinėje liaudies tradicijų šifruotėje ir yra atsakymas į klausimą apie paslaptingą rasą, galinčią naudoti ir regeneruoti branduolinę energiją. Kaip jau minėta, aborigenai įsitikinę, kad dievai kadaise buvo apsigyvenę šioje vietoje, o jų galia neturėjo ribų.

Kai kurie mokslininkai, bandydami atsižvelgti į žmonijos istoriją, atmeta įvairias konservatyvias dogmas ir kalba apie tai, kad mūsų civilizacija yra ne pirmoji, kuri buvo įvaldžiusi technologijas ir pasiekė neįtikėtiną išsivystymą.

Žmonija vis dažniau susiduria su įvairiais paslaptingais artefaktais, kurie netelpa į standartines istorines koncepcijas ir verčia mus manyti, kad istorija juda spirale. Juk ir iki mūsų civilizacijos egzistavo galingos tautos, kurios galėjo pasiekti nematytos galios, o paskui pačios save sunaikinti palikdamos nykią planetą, o kas išlikdavo gyvas – patekdavo į pirmykštę būseną, pamiršdami žinias ir įgūdžius. Ir vėl iš pradžių…