Iš Žemės išskrenda gravibolidai arba akmenys krenta į dangų

2016 kovas

01_Celiabinskas_Saltinis_www_trendsderzukunft_de

,,Žemė – gyva, turinti protą, sielą, intelektą ir valią… Jos spindulys yra begalinis… Žemė juda link Saulės. Kai Žemė spiraline orbita artėja prie jos, tais laikotarpiais vyksta žmonijos dvasinis ir fizinis progresas. Žemės pulsavimas – tai jos kvėpavimas, ypač aktyvus geopatogeninėse zonose.“ Tai žymaus rusų mokslininko A.F. Černiajevo (А.Ф. Черняев), žinomo tarp specialistų savo naujomis idėjomis ir naujovišku, netikėtu požiūriu į tai, kas nusistovėję ir visuotinai priimta, mintys. Jo mokslinių tyrimų interesai – mechanika, gravitacija.

A.F. Černiajevas teigė, kad tiek Tunguskos meteoritas 1908 m., tiek Sasovo įvykis 1991 m. bei Čeliabinsko atvejis 2013 metais buvo ne kas kita, o gravibolido išsiveržimas iš Žemės gelmių. Kas yra gravibolidas? Tai suakmenėjęs Žemės giliųjų audinių kristalizacijos proceso rezultatas, iš Žemės išsprogęs antigravitacinis kūnas-darinys, kuris kartas nuo karto išsiveržia iš jos gelmių ir sudega atmosferoje. Jis pavojingas ne tik tuo, kad gali skriesti ir sprogti virš žemės paviršiaus arba ant jo, bet ir tuo, kad jo ,,išėjimo” vieta nežinoma ir tai sustabdyti neįmanoma. Ar yra įrodymų, atrodytų beprotiškai, hipotezei apie gravibolidą, kad tai būtų tiesa?

Mokslininkas, daugelio knygų, mokslinių publikacijų, skirtų antigravitacijai, autorius, atlikęs begalę tyrinėjimų, tvirtai laikėsi nuomonės apie ,,meteoritus“, išskrendančius iš Žemės. Dar 2011 metais jis prognozavo, kad Čeliabinsko regione gali įvykti katastrofa, panaši į Tunguskos atvejį ir informavo apie tai atitinkamas institucijas.  Ir taip, 2011 metų gegužės 29 d. laiškas adresuotas valdžios atstovams, kuriame A.F. Černiajevas rašo:

,,Jau keletą dešimtmečių aš užsiimu gravitacijos ir katastrofiško įvykio, susijusio su dangaus kūno sprogimu 1908 m. birželio 30 d., pavadintu ,,Tunguskos meteoritu”, tyrimu. Pasaulinis mokslas nagrinėja šį reiškinį jau daugiau kaip 70 metų ir 2008.06.30. – jo šimtmečiui konstatavo visišką savo nesėkmę jo paaiškinimui. Tai įvyko todėl, kad mokslininkai laikėsi vienos šio reiškinio versijos – krito meteoritas. Jo sprogimas vienoje vietoje. Ir neatkreipė dėmesio į prietaisų rodmenų iššifravimą (Irkutsko seismografų ir Sibiro barografų), kurie rodo apie 45 minučių intervale nugriaudėjusius du tarpusavyje susijusius sprogimus: vieną Tunguskos taigoje, o kitą, nepastebėtą – Altajaus kalnuose.

Nagrinėjant šių prietaisų parodymus aš nustačiau, kad Tunguskos kūnas buvo ne meteoritas. Jis buvo sukurtas Žemės ir ,,išmestas“ Altajaus rajone, Čingadagui kaime (koordinatės 49,43N ir 87,01E). Išsiveržimo metu buvo nukirsdinta kalno viršūnė ir atsirado  apie kilometro skersmens krateris.

Panašus sprogimas su skrendančio kūno atsiradimu įvyko ir 1991 m. balandžio 12 d. Sasove, Riazanės regione. Šį kartą sprogimas buvo silpnesnės galios, suformavęs apie 30-ies metrų skersmens kraterį.“ Ir šiam reiškiniui, kaip teigia A.F. Černiajevas, taip pat neatsirado mokslinio paaiškinimo.

Toliau autorius pateikia eilę savo argumentų, kad galbūt Žemės gelmėse yra gravitacinės įtampos židinys, kuris plinta per įvairaus tankio uolienas į paviršių. A.F. Černiajevas pateikė nuogąstavimus, kad neužilgo galima tikėtis panašaus reiškinio ir Urale. Tuo labiau, kad, remiantis žiniasklaida, 2010 metų liepos-rugsėjo mėnesiais Čeliabinske ir jo apylinkėse buvo aptinkami dirvos svyravimai (dirbtiniai?). Konkreti priežastis nenustatyta, buvo manoma, kad tai susiję su kariniame poligone netinkamų, pasibaigusių galiojimo laikui ar pan. šaudmenų naikinimu. Kariškių pasiteisinimas, kad su tuo jie neturi nieko bendro, matomai nebuvo sureikšmintas, o patiems dirvos svyravimams pagrįsto paaiškinimo nebuvo.

Toliau pateikdamas išanalizuotus savo stebėjimus autorius rašo: ,,… Jo (gravibolido) išsiveržimas į Žemės paviršių gali būti palydėtas ne mažesniu naikinimo poveikiu nei Tunguskos gravibolidas… Gravibolido išsiveržimas tankiai apgyvendintame Uralo rajone (o šis įvykis gali įvykti vienų-dviejų metų bėgyje) gali sukelti katastrofiškus padarinius gamtai, pramonei ir ekologijai…

Bet svarbiausia – nežinoma gravibolido išsiveržimo vieta ir jo charakteristika. Todėl pirmiausia reikia nedelsiant sutelkti mokslininkus tirti šį reiškinį, ištirti vietą ir jo judėjimo greitį, išstudijuoti rekomendacijas kaip sumažinti riziką sugriovimo atveju, parengti gyventojus gyventi ekstremaliomis sąlygomis…“

Ši informacija buvo pateikta 2011 metų gegužės mėnesį, o ,,išpranašautas“ sprogimas (Žemės kūno išsiveržimas iš jos gelmių, kaip tuo neabejojo mokslininkas) įvyko 2013 metų vasario 15 dieną.

Ar tai A.F. Černiajevo išsipildžiusi pranašystė ar jis buvo daugiau numatantis bei žinantis mokslininkas nei kiti? Gal ir ne, tačiau daugiamečiai A.F. Černiajevo tyrinėjimai antigravitacijos ir ne Niutono (Rusijos) mechanikos srityje leido mokslininkui beveik prieš du metus prognozuoti gravibolido išsiveržimą Čeliabinsko rajone.

,,Žemė tarsi persitvarko, keičiasi. Kartu su ja keičiasi ir žemynai bei jūros, keičiasi tektoninių plokščių judėjimas, greitėja arba lėtėja vandenynų srovės, keičiasi klimatas. Žemė keičiasi ne tik paviršiuje, bet ir iš vidaus. Ir visa, kas susiformavo jos gilumoje per milijonus metų, visa, kas nereikalinga, struktūriškai persitvarko arba Žemės ,,atmetama”. Ir būtent šie keli gravibolidai iš Žemės gelmių per pastaruosius dešimtmečius yra jos persitvarkymo pasekmė. Ir Čeliabinsko gravibolidas nėra paskutinis, jų gali būti ir daugiau, keliančių didesnę grėsmę nei kosmoso klajokliai. Iš kitos pusės gravibolidai – Žemės gelmių produktas. Jų atsiradimą, vystymąsi, judėjimą, energetinį galingumą galima sekti dar iki to, kol jie atsiduria paviršiuje. Mokslininkams atlikinėti šiuos tyrimus kartais trukdo nusistovėjęs požiūris, galbūt pasenusios sąvokos apie planetos orbitos stacionarumą, apie jėgas, galinčias tai keisti, ir apie visagalius klasikinius mechanikos dėsnius. Mokslui taip pat laikas persitvarkyti ir pasivyti šioje vietoje savo planetą“.