Caro vonios mįslė

2016 lapkritis

01_Caro_vonia 02_Caro_vonia_©_cont_ws

Kas gali būti bendro tarp caro varpo, caro patrankos ir caro vonios? Jie panašūs tuo, kad nė vienas iš šių artefaktų niekada nebuvo naudojamas pagal paskirtį: varpas niekada neskambino, patranka – niekada nešaudė, o vonioje, akivaizdu, niekas nesimaudė.

Kita vertus, tarp jų yra ir skirtumas. Jei varpas ir patranka yra Maskvos kremliaus eksponatai ir žinomi visame pasaulyje, tai apie caro vonią žino nedaugelis. Ir tai todėl, kad ji yra nuošalyje, Babolovsky parko pakraštyje esančiuose griuvėsiuose. Nors parkas yra Carskoje Selo teritorijoje, tačiau ši vieta yra šiek tiek atokiau nuo turistinių maršrutų.

Milžiniškas dubuo, pramintas caro vonia, yra tikras akmens drožybos meno šedevras, tačiau mokslininkai vis dar negali nustatyti, kada ir kas tai padarė. Ir iš tiesų, apie šį dubenį susikaupė nemažai neatsakytų klausimų. Dabar aišku tiek, kad iš pradžių buvo pastatyta didžiulė apvali granito vonia ir tik tada ji buvo apstatyta sienomis ir kupolo formos skliautu. Reikėtų pažymėti, kad Babolovsky parkas netraukia ypatingo turistų dėmesio, nes čia nėra daug architektūrinių paminklų, pats parkas yra gana apleistas ir daugiau primena mišką. Kita vertus, čia yra labai tylu, ramu ir grynas oras. Praėjus pagrindiniu parko taku beveik iki galo, dešinėje galima atsidurti priešais didelį tvenkinį. Priešingoje pusėje matosi raudonų plytų griuvėsiai – tai viskas, kas liko nuo Babolovsky rūmų, kurie buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą. Deja, iki šiol rūmai liko neatkurti, nors griuvėsiai apjuosti tvora ir pakabintas ženklas, kad objektas yra restauruojamas bei saugomas.

03_Babolovo_rumu_griuvesiai_©_way2self_in_ua 04_Babolovo_rumu_griuvesiai_©_way2self_in_ua

Tačiau, esant dideliam norui, su apsauginiu įmanoma susitarti ir apžiūrėti aštuoniakampį bokštą per skylę sienoje. Štai čia ir tūno tikras šedevras – idealiai apvalus milžiniško dydžio dubuo iš  vientiso granito luito. Pagal oficialią istoriją jį ,,sukūrė“ Peterburgo miesto Samsono Suchanovo artelės meistrai pagal imperatoriaus Aleksandro I įsakymą. Ta pati oficiali istorija teigia, kad akmentašiai vykdė caro įsakymą septynerius metus – 1811-1818 metais.

Vienoje iš Suomijos salų buvo atrastas 160 tonų granito blokas tamsiai rožinės spalvos. Dabar dar nėra žinoma, kur iš šio riedulio buvo tašomas dubuo-vonia – kažkur dabartinėje buvimo vietoje ar tiesiog karjere. Galų gale atsirado didžiulis dubuo, kuris pasaulyje neturi analogų: 5,33 metrų skersmens, į aukštį – beveik 2 metrai, dubens gylis yra šiek tiek daugiau nei 1,5 metro, o svoris – 48 tonų. Jame telpa 800 kibirų vandens. Teigiama, kad iki 1828 m. vyko poliravimo darbai.

Galima sakyti, kad akmentašiai atliko tikrai pragarišką darbą. Taigi, norint išgauti iš granito gabalo dubens formą, jie turėjo dešimtis milijardų kartų suduoti kūju ar kažkokiu kaltu. Maždaug tiek pat smūgių suduoti norint išgauti idealiai apvalią ir išorinę dubens sieną. Ir jeigu atsižvelgti į tai, kad tuo metu dar nebuvo sugalvoti specialūs kietųjų lydinių akmens pjovimo įrankiai, o buvo įprasti plieno įrankiai, kuriuos naudojo meistrai ir kuriuos po kelių dūžių į granitą reikėjo galąsti, tai tampa neįtikėtina, kaip tokiomis itin sudėtingomis sąlygomis meistrai sugebėjo išgauti dubeniui-voniai idealią geometrinę formą.

Amžininkai žavėjosi šiuo unikaliu daiktu. Apie jį entuziastingai rašė, kad šis kūrinys vertas dėmesio, nes, pasak jų, nuo senovės egiptiečių laikų niekam nepavyko sukurti kažką panašaus iš vientiso didelio granito gabalo.

Kad patalpinti vonią, reikėjo perstatinėti rūmus, kas, tiesą sakant, ir buvo daroma 1824-1829 m. Projekto autoriumi tapo V. P. Stasovas. Iš pradžių pastatė dubenį, o paskui aplink jį – paviljono sienas ir akmeninį kupolą.

Tačiau šiame nuostabiame dubenyje slepiasi ne viena mįslė. Pasak istorikų, jis buvo naudojamas karališkosios šeimos narių maudymuisi karštais vasaros mėnesiais. Tačiau šiuo atveju iškyla logiškas klausimas: kaip vonia buvo pripildoma vandeniu, tuo labiau, kad joje telpa 800 kibirų vandens. Jei kažkas maudėsi, tai matomai jo panašiai tiek ir reikėjo, kad užpildytų vonią. Negi rankiniu būdu, jei kas užsimanydavo maudytis? Taip pat neaišku, kaip iš dubens vanduo išbėgdavo, nes jame nėra jokio nutekėjimo.

Be to, Babolovo rūmus ir rūmais nepavadinsi. Tai tiesiog namas, buvęs iš dešimties kambarių, arba, tiksliau, septynių (skaičiuojant pirties dalį kaip vieną patalpą). Tačiau tai taip pat nėra pirtis, labiau tikėtina – vieta, kur galima buvo pailsėti, romantiškiems pasimatymams, atsipalaiduoti po medžioklės, triukšmingiems dvariškių pasilinksminimams ir baliams. Todėl kai kurie ekspertai gana logiškai teigia, kad pirtyje niekas niekada nesigarino, o vonioje – niekada nemaudė.

Didelį klausimą kelia ir granito bloko pristatymo būdas į vietą Babolovo rūmuose. Juk daugeliui gerai žinoma kiek milžiniškų pastangų reikėjo atgabenti Perkūno akmenį Petro I paminklo pjedestalui.

Bet jei jis buvo gabenamas baržoje Nevos upe, o paskui tempiamas tik kokius šimtą metrų, tai su granito rieduliu caro voniai viskas buvo visiškai kitaip. 160-ies tonų luitą reikėjo vilkti kelias dešimtis kilometrų per reljefinę vietovę nesant nei elektrai nei garo mašinoms.

Bet net ir tuo atveju, jei įsivaizdavus, kad dubenį tašė tiesiog karjere, ir jo svoris sumažėjo apie keturis kartus, vis tiek jo transportavimas, atrodo, turėjo būti problematiškas arba, galima sakyti, neįmanomas.

Reikia pažymėti ir tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai, atsižvelgiant į tai, kad jie turėjo didesnes technines galimybes, siekė artefaktą išvežti į Vokietiją, tačiau tie planai liko neįgyvendinti. Gal būt dėl to, kad ir jie neturėjo tinkamų transporto priemonių ir reikalingos įrangos.

Kai kurie ekspertai ne kartą reiškė abejones, kad Babolovsky dubuo darytas rankomis, nes, jų nuomone, yra aiškūs mašininio apdirbimo pėdsakai, tikslus apvalumas per visą skersmenį, tikslus dubens-vonios dugno sferinis paviršius. Tai tiesiog neįmanoma atlikti rankiniu būdu ir tuo labiau – nupoliruoti. Pažvelgus į vonią atrodo, kad ji tiesiog ką tik nuo staklių. Be to, tokios aukštos poliravimo kokybės negalima pasiekti be didelių poliravimo-šlifavimo mašinų.

Bet tuo atveju, jei tai tiesa, kad milžiniškas granito dubuo buvo pagamintas naudojant apdirbimo mašinas, tai kyla dar vienas logiškas klausimas: iš kur meistrai galėjo gauti didelio dydžio tekinimo stakles. Todėl net galima daryti prielaidą, kad šis artefaktas gali būti daug senesnis nei anksčiau svarstė mokslininkai, ir, kad jį žmonija gavo iš daug senesnės civilizacijos, kuri gyveno planetoje.

Kai kurie mokslininkai pagal dydį šį artefaktą prilygina Cheopso piramidės sarkofagui, kuriam, manoma, maždaug penki tūkstančiai metų, nors greičiausiai jis yra ženkliai daug senesnis. Beje, archeologai nustatė, kad pastaroji granito dėžė nebuvo skirta faraono laidojimui ir kokia buvo jos paskirtis, iš tikrųjų lieka nežinoma.

Maždaug panaši situacija dėliojasi ir su Babolovsky dubeniu. Šiuo metu yra ne viena versija dėl jo paskirties. Taigi, pagal vieną, šis milžiniškas granitinis dubuo gulėjo aplinkinėse pelkėse nuo seniausių laikų ir, kad jį atsitiktinai atrado užpraėjusio amžiaus pradžioje. Kiti įsitikinę, kad dubuo – tai virpesių antenos elementas tolimiems kosmoso ryšiams.

Kaip ten bebūtų, vienas dalykas išlieka neginčijamas: šis artefaktas yra tikras akmens pjaustymo metodo šedevras. Net dabar, esant dabartinio lygio technologijoms ir naudojant šiuolaikines mašinas, sukurti kažką panašaus yra nelengva.

Abejonių, susijusių su šia caro vonia, yra daug. Pavyzdžiui, jei praėjusio amžiaus meistrai galėjo padaryti kažką panašaus, tai kodėl su laiku šie įgūdžiai buvo prarasti? Ir kodėl toks unikalus kūrinys daugelį metų paslėptas nuo žmonių akių ir yra beveik sąvartyne? Nė į vieną iš šių klausimų kol kas atsakymų nėra…