2012 gruodis
Apie persiškus kilimus Lietuvoje nedaug kas žino ir ne kiekvienas jais domisi. O gal kai kas apie juos prisimena tik tada, kai atklysta prisiminimai iš vaikystės apie skraidantį pasakų kilimą?
Persiški kilimai labiausiai, turbūt, domina istorikus, tyrinėjančius senovės tradicijas, etnografijos ypatumus, gyvenimo būdą. Bet reikia nepamiršti, kad šiuo laiku persiški kilimai – tai meno ir prabangos dalykas. Menininkus kolekcionierius jie domina dėl istorinės vertės, turtingus žmones dėl prestižinio, gražaus, patogaus gyvenimo būdo ar turto investavimo.
Garsi persiškų kilimų ekspertė ir kolekcininkė Laura Bohne nebe pirmi metai sukasi savo versle ir yra didelė istorinių kilimų žinovė. Pro jos akis ir rankas praeina įkainuojami ir neįkainuojami meno kūriniai iš privačių kolekcijų, namų, vienetinių rankų darbo gamintojų. Dalis informacijos apie tokių vertybių turėjimą yra neviešinama, tačiau jais pasigrožėti, pasidalinti žiniomis apie jų kilmę, istoriją, Laura su malonumu sutinka. Malonu buvo stebėti, su kokiu jausmingumu ji šiltai pasakoja apie savo pomėgį, kaip smulkiai žino apie kiekvieną eksponatą, turintį savo individualią istoriją.
Šių metų rudenį į Kauną iš privačių Europos kolekcijų buvo atvežti unikalūs kilimai ir kiti tekstilės gaminiai į surengtą išskirtinę parodą, kuri įvyko Kauno Žalgirio arenoje. Ją surengė galerija „Lauros namai“, priklausanti Laurai Bohne. Taip pat buvo išleistas leidinys ,,Antikvariniai persiški kilimai ir tekstilė privačiose Europos kolekcijose”. Bet prieš tai visi eksponuojami šedevrai pabuvojo fotostudijoje.
Focus Studio užduotis buvo įamžinti vertingus kilimus ir kitus antikvarinius tekstilės gaminius nuotraukose, kad platesnis žmonių ratas galėtų ne tik paskaityti apie juos ir sužinoti daugiau, bet ir pasižiūrėti kaip atrodo istoriniai ir etnografiniai vienetiniai kilimai.
Prieš kilimų fotosesiją ne kartą vyko darbo aptarinėjimai – kaip, kokiu būdu fotografuoti šias meno vertybes, kokia aplinka geriau tinka. Visi pokalbiai vyko besišnekučiuojant prie kavos puodelio, tad akiratis apie kilimų gimimą, paskirtį bei vertę, prasiplėtė nemažai. Focus Studio fotografuoja viską, galima sakyti nuo A iki Z, tame tarpe ir kilimus. Bet su tokiais išskirtiniais rankų darbo kilimais dirbti tenka rečiau.
Kalbant su studijos fotografu Dariumi Tarėla, supranti, kad tai buvo gana atsakingas darbas, nes kiekvieną eksponatą reikėjo fotografuoti pritaikant individualų ,,priėjimą”. Kadangi kilimai istoriniai, antikvariniai (daugumai jų daugiau nei 100 metų), tai labai svarbu buvo teisingai atvaizduoti ir natūralias spalvas, pluošto grožį bei daikto istoriją, nes kiekviename iš jų yra sava tema ir mintis. Juk kilimo kūrėjas į darbą taip pat įdėjo savo vaizduotę, atpasakodamas jame kažkokį įvykį, vaizduodamas žymų žmogų, patinkantį vaizdą ar net nuotaiką.
Ši fotosesija buvo išskirtinė ir techniniu atžvilgiu – mintis apie darbą įprastoje fotostudijoje iškart buvo atmesta, nes visai kolekcijai patalpinti, išdėstyti, dekoruoti ir atlikti fotografavimo darbus, reikėjo nemažos erdvės. Darbas vyko didžiojoje studijoje, turinčioje daugiau nei 1460 kv/ m ploto. Buvo panaudota papildoma fotografavimo technika: gervė (kranas) fotokamerai pakelti, aukšti stovai, fotoblykstės. Kilimai buvę nemaži, kai kurie net 6 m ilgio, todėl, norint išgauti plokščią vaizdą, kad kilimas gerai išsiformuotų, pasimatytų jo tikrasis piešinys ir raštas, teko fotografuoti iš viršaus. Be abejo, fotografui Dariui Tarėlai talkino kompiuterinė foto įranga, kuri leido pilnai valdyti fototechniką nuotoliniu būdu. Kadangi kiekvieno kilimo faktūra taip pat skirtinga, apšvietimui naudotos studijinės blykstės turėjo padėti išryškinti daikto natūralumą ir spalvas. Šilkinių kilimų paviršius blizgus, todėl šviesa krinta vienaip, vilnonių ar medvilninių matinis, teko juos ir glostyti, ir šukuoti.
Fotostudijoje pabuvojo XIX a. pradžios – XX a. vidurio antikvariniai eksponatai iš Lietuvos, Italijos, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių privačių kolekcijų. Daugiausia buvo kilimų, bet be jų teko fotografuoti, beje, pirmą kartą ir etnografines dekoracijas kupranugariui, pakinktus, arklio užklotus, dekoracijas apeigoms, dvaro ar rūmų sienoms ir dar kitų antikvarinių daiktų, nors nedaug, bet vis tiek supažindinančių su kitų šalių kultūriniu paveldu. Visą fotosesijos laiką organizatorei Laurai Bohne ,,dėmesio” netrūko – ji mikliai sukinėjosi tarp savo vertybių, aktyviai dalyvaudama darbe, kiekvieną daiktą pataisydama ir akylai saugodama. Bet, pasikartojant, prisimename, kad tai ji darė su natūralia šypsena, todėl matėsi, kad tai jai teikia malonumą, kaip ir patys jos numylėtiniai – persiški kilimai.