2016 gegužė
Kalbant apie Didžiojo kosmoso įsisavinimą ir apie skrydžių į kitas planetas įgyvendinimą, ir ne tik mūsų Saulės sistemoje, bet ir už jos ribų, žmogus užmiršta, kad jis yra neatskiriama Žemės dalelytė. Ir kaip mūsų organizmas reaguos už mūsų gimtosios planetos ribų – vis dar nežinoma.
Nors iš tiesų galime įsivaizduoti – kaip. Neatsitiktinai kosmonautai savo laiku ne kartą juokaudavo, kad orbitoje pieštukas yra daug naudingesnis nei atmintis, nes pastebėta, kad pastaroji ten turi savotiškų sutrikimų savo darbe. Ir tai tik Žemės orbitoje, o ką jau kalbėti apie skrydžius į kitas planetas…
Eksperimentai rodo, kad žmonija dar neišaugo iki Didžiojo kosmoso
NASA šiuo metu vykdo ilgalaikį eksperimentą, kuriame dalyvauja astronautai – broliai-dvyniai Scott ir Markas Kelly. Pirmasis – Scott Kelly šių metų kovo mėnesį grįžo į Žemę po istorinės 340-ies dienų misijos Tarptautinėje kosminėje stotyje. Tuo tarpu jo brolis dvynys gyveno Žemėje. Ir reiktų atkreipti dėmesį, kad NASA darbuotojai, nežiūrint į laimingą Skoto sugrįžimą, neskuba daryti išvadų, pareikšdami, kad galutinių rezultatų galima tikėtis tik 2017 metais.
Daugelio šalių mokslininkai seniai studijuoja šią problemą, nes nuo jos sprendimo didžiąja dalimi priklausys kosmonautikos plėtra Žemėje. Ir mokslas vis dar negali atsakyti į klausimą, kiek laiko žmogus gali išbūti toli nuo Žemės.
Pirma, žmogus negali ilgai egzistuoti be įprastos jam Žemės gravitacijos ir kol kas ši problema neišspręsta. Antra, šiuolaikinė technologija negali apsaugoti astronautus nuo radiacijos ir kitos kosminės spinduliuotės poveikio, kurios tiesiog skverbiasi visur. Pavyzdžiui, Tarptautinės kosminės stoties astronautai net ir užsimerkę ,,mato ryškias blykstes”, kai šie spinduliai veikia jų regos nervus. O juk tokie spinduliavimai skverbiasi į visą žmogaus, kuris yra kosmose, organizmą, gali paveikti imuninę sistemą, net ir DNR. Tuo pačiu bet kokia astronauto apsauga automatiškai pati tampa antriniu spinduliuotės šaltiniu.
Eksperimentuojamos pelės Didžiajam kosmosui sako – ne
Kolorado universiteto mokslininkai neseniai tyrinėjo peles, kurios dvi savaites išbuvo orbitoje (kosminiame laive ,,Atlantis“). Ir per tas dvi savaites graužikų organizmuose įvyko nemalonūs pokyčiai, į Žemę visi jie grįžo su kepenų pažeidimo požymiais. Profesorė Karen Jonscher sako, kad iki to kosmoso tyrinėtojai net neįtarė, kad jis yra tiek mirtinai kenksmingas visų gyvenančių Žemėje vidaus organams, įskaitant ir žmones. Tai nėra atsitiktinumas, kad astronautai dažnai grįžta iš orbitos su panašiais į diabetą simptomais. Žinoma, Žemėje jie yra iškart gydomi, tačiau kas nutiks žmogui esant ilgalaikėje kosmoso viešnagėje, toli nuo gimtosios planetos?
Ir jei yra planuojami ilgalaikiai kosminiai skrydžiai į kitas planetas, tai mokslininkai nuolat domisi ir tokiais klausimais, kaip pastojimas, dauginimasis kosminėje erdvėje. Pasirodo, apvaisinti kiaušinėliai nesvarumo sąlygomis dalijasi visiškai kitaip, t. y. ne į dvi, keturias, aštuonias ląsteles ir t. t., o į dvi, tris, penkias… Žmogaus organizmui tai lygu nepastoti arba nėštumo nutraukimui pačiose pradinėse stadijose.
Ne per seniausiai kinų mokslininkai padarė sensacingą pareiškimą, kad jiems pavyko pasiekti žinduolių embrionų vystymąsi mikrogravitacijos sąlygomis. Ir nors žurnalisto Yingqi Cheng straipsnis skamba gana ambicingai – ,,Milžiniškas mokslo šuolis – embrionai auga kosmose”, daugelis tyrinėtojų reagavo į šią informaciją labai skeptiškai.
Neguodžiančios išvados dėl Didžiojo kosmoso įsisavinimo
Net nelaukiant NASA eksperimento rezultatų su astronautais-dvyniais galima daryti neguodžiančią išvadą: žmonija dar nėra pasiruošusi skrydžiams į tolimą kosmosą ir neaišku kada tai įvyks.
Ufologai savo ruožtu palaiko ir kitų, ne mažiau autoritetingų, mokslininkų nuomonę, kad įveikinėti kosmoso erdvę kaip tai mes darome dabar – kelias į aklavietę. Jie tvirtai įsitikinę, kad išsivysčiusios nežemiškos civilizacijos Visatoje keliauja visiškai kitaip, pavyzdžiui, naudojant ,,kirmgraužas” – laiko-erdvės skyles, kurios leidžia akimirksniu persikelti į bet kurį Begalinės visatos tašką. Gali būti, kad yra ir kitų tobulų būdų, kurie neprieinami mūsų supratimui. Žemės kosminės raketos kol kas pretenduoja tik į Žemės orbitos įsisavinimą pradedant nuo vėžlio greičio (Didžiojo kosmoso matais) ir baigiant visiškai neapsaugotais astronautais šiuose primityviuose aparatuose…