Vestuvinis žiedas
2012 sausis
Didžioji mūsų gyvenimo šventė – vestuvės visiems atneša didelio džiaugsmo. Bet šalia jo ir begalę rūpesčių, galvos skausmo ir nemigo naktų. Ruošimasis vestuvėms jau prasideda nuo tos dienos, kai bent pagalvoji apie jas. Įdomu, koks pirmasis vaizdas šmėkšteli akyse? Merginai greičiausiai – balta, ilga ir, be abejo, įspūdinga suknelė, su kuria šalia savo gyvenimo draugo ji sau atrodys pati gražiausia. Po to puokštė ir žibantis žiedas. Bet žiedas yra bene svarbiausias vestuvinio epizodo fragmentas. Galima drąsiai sakyti, kad be vestuvinių rūbų ar gėlių bei svečių galime vesti ir tekėti, bet be žiedo nelabai. Tai yra psichologinis momentas, nes jau nuo gimimo mes esame įsitikinę, kad vedę negali būti be žiedo. Į santuokos rūmus einame su meile norėdami įteisinti savo tarpusavio santykius. Žiedas yra simbolis, kuris tai įtvirtina. Pripažinkime, kad pirmomis susipažinimo akimirkomis su žmogumi, kuriuo domimės, labai įdomu kokia jo šeimyninė padėtis. Ir kas pirmiausiai apie tai pasako? Be abejo, žiedas. Taip, vestuvinis žiedas yra grožis, pasididžiavimas, santykių patvirtinimo simbolis, bet kartu ir išdavikas. Įprasta, kad vedę žmonės nešioja vestuvinius žiedus, bet ne visi juos dėvi kiekvieną dieną. Yra aplinkybių, kai jį mūvėti tiesiog nepatogu ar net negalima, turint omeny darbo sąlygas ir jo specifiką. O yra žmonių, kurie paprasčiausiai nemėgsta jokių papuošalų ant rankų, jie jiems trukdo ar su jais jaučiasi nepatogiai ir nejaukiai. Žiedo nešiojimas priklauso taip pat nuo skonio, pomėgių. Juos daugiausia mėgsta moterys. Bet paprastai vestuvinius žiedus nešioti įprasta visiems, oficialiai įtvirtintoje santuokoje.
Vestuvinius žiedus nešiojame su meile ir pagarba įprastai ant dešiniosios rankos. Tokia tradicija jau yra nuo santuokos namų, bažnyčios, kur apsikeičiama jais, ir išlieka visam laikui. Patvirtinti ar paneigti apie vestuvinio žiedo nešiojimo taisyklės esamumą niekas negali. Tik visi esame gimę ir beveik visi augę krikščioniškoje žemėje, todėl nepamirštame, kad Jėzus Kristus sėdėjo Dievo Tėvo dešinėje pusėje. Taip pat jaunoji prie altoriaus yra iš dešiniosios jaunikio pusės. Šį žiedą tradiciškai nešiojame ant dešinės rankos piršto. Nors yra nemažai prieštaraujančių ir besilaikančių tos nuomonės, kad jei širdis, nuo kurios visų įsitikinimu sklinda meilė, yra kairėje pusėje, tai ir žiedą reikia taip pat nešioti ant kairės rankos. Tokios tradicijos kaip vestuvinio žiedo nešiojimas kairėje pusėje yra populiarios daugumoje kitų šalių, bet pas mus įprasta jį nešioti daugiau ant dešinės rankos. Tarp kitko, žiedo nešiojimas kairėje pusėje gali kartais sudaryti net ir kurioziškai klaidinančių situacijų, kartais net nepageidaujamų.
Visi susiruošę įžengti į santuokos rūmus, be abejo pasiryžę gyventi kartu visą gyvenimą ir tuo pačiu vestuvinį žiedą nešioti iki mirties. Todėl šis būtinas papuošalas aptarinėjamas ir parenkamas labai kruopščiai iš anksto. Prisiminkime, mūsų tėvų žiedai buvo kiek kitokie: platesni ar net labai platūs ir būtinai su vidiniu išgraviruotu užrašu su vardais bei datom. Be to, jie būtinai turėjo būti tik auksiniai. Ši tradicija nuo seno karta iš kartos buvo perduodama. Gal todėl, kad šis metalas yra vienas iš seniausių, geriausiai žinomų brangenybių, turinčių ne tik materialinę vertę. Jis pripažintas kaip sveikatą palaikantis, energiją priduodantis natūralus žemės kūrinys. Tai gražus, lengvas ir šiltas metalas. Nors aukso tradicijos laikomasi ir šiandien, pasirinkimas yra didesnis. Kas nemėgsta geltonos spalvos, juvelyrai siūlo baltą auksą. Jis šiuo metu labai populiarus. Vestuviniai žiedai yra neretai pasirenkami ir su papuošimais, tokiais kaip brangieji akmenukai. Tai dažniausiai būna deimantai. Vestuvinis žiedas renkamas ne vienai dienai, todėl labai atsakingai ir apdairiai reikia tai apgalvoti ir aptarti. Jis turi būti ne tik gražus, bet ir pats brangiausias, pats mieliausias ir kartu patogus.