Versija: Inkų auksas turėjo įtakos europiečių genams

2017 gegužė

01_Senoves_inku_auksas

Bebaimiai ispanai, norėdami užkariauti Ameriką, nė nenutuokė, kad inkų auksas gali būti pavojingas. Senovės civilizacijos išgaudavo auksą naudodami gyvsidabrį, kuris lėtai, bet užtikrintai žudo ne tik lobio savininką, bet net ir būsimus palikuonis…

XVI amžiaus pradžioje, kai dėka didžiųjų geografinių atradimų žemėlapyje pasirodė naujas žemynas Amerika, europiečiai neįtarė kuo tai gresia. Ir pirmaisiais konkistadorų naujų žemių užkariavimo dešimtmečiais Europa entuziastingai priimdavo užjūrio dovanas: bulves, tabaką, kavą ir svarbiausią naujų kolonijų turtą – auksą.

Nuo to momento, kai Korteso kariai pamatė, kad naujoji žemė yra tiesiog perpildyta tauriuoju metalu, jie apie nieko daugiau negalvojo. Stulbinanti architektūra, gilios žinios apie astronomiją ir matematiką, gebėjimas numatyti katastrofas, auginti turtingus derlius ir kovoti su sausra – visos turtingiausios inkų, majų ir actekų žinios buvo kaip nemokamas priedas prie svarbiausio senovės civilizacijų lobio – ,,geltono velnio” (taip auksas buvo vadinamas Europoje).

Ir niekas negalvojo apie tai, iš kur laukiniai, kaip buvo manoma, necivilizuoti turi tiek daug aukso? Juk europiečiai žinojo, kad tauriųjų metalų gavyba – sudėtingas technologinis procesas, o juvelyrinių dirbinių lydymui ir gamybai reikia nemažai žinių ir įgūdžių. Ir tai, kad aukso kasybos verslo metodai nėra nekenksmingi.

Auksas, kuriuo garsėjo inkų imperija, jiems buvo šventas – tai Saulės dievo metalas. Šventyklos tiesiog buvo perpildytos auksu, juo buvo puoštos sienos, grindys ir lubos (vienos iš šventyklų lubos buvo ,,apipiltos“ ažūrinėmis aukso žvaigždėmis, aukso laumžirgiais, drugeliais bei paukščiais).

Istorija pasakoja, kad 1532 metais ispanų konkistadorai pagrobė inkų imperatorių Atahualpą,  reikalaudami išpirkos auksu tiek, kiek jo tilptų patalpoje, kuriame buvo laikomas suimtas inkų valdovas. Indėnai išpildė konkistadorų reikalavimą.

Mulų karavanai ir ištisos virtinės žmonių visą savaitę vyko į sostinę tempdami statulas, aukso papuošalus, brangius indus ir kitus dirbinius iš tauriųjų metalų. Aukso, kurį užgrobė ispanai, buvo tiek daug, kad jis buvo perlydomas į luitus ir tada galeonais gabenamas į Europą.

Paskaičiuota, kad per visą žmonijos istoriją aukso pasaulyje buvo išgauta apie 161 tūkst. tonų. Tačiau XVI amžiuje vien per vienerius metus ispanų galeonai į karaliaus rūmus pristatė daugiau nei 100 tonų aukso (Europoje tuo metu buvo išgaunama ne daugiau kaip 1 tona aukso per metus). Tiesa, tokie ,,turtingi metai” buvo tik pradžioje, kai ispanai sunaikino actekų, inkų, majų ir kitų tautų lobių saugyklas. Viso iš Pietų Amerikos ispanai išsivežė daugiau nei tūkstantį tonų ,,toksiško” aukso.

Bet, kad naudotis tokiu tauriojo metalo proveržiu, senovės civilizacijos turėjo jo išgauti pramoniniu mastu. Ir jie taip jį ir išgaudavo. Bet konkistadorams nerūpėjo inkų technologijos, jiems rūpėjo kuo daugiau užgrobti brangenybių ir išgabenti jas į Ispaniją. O kokios jos – kokybiškos, nekokybiškos ar netgi užnuodytos – niekam nerūpėjo.

Tuo tarpu, kaip paaiškėjo vėliau, inkų auksas buvo išgaunamas šiurkščiai pažeidinėjant technologijas: jis buvo lydomas naudojant gyvsidabrį. Tai reiškia, kad auksas, gabenamas į Europą, buvo nuodingas.

Taigi, konkistadorai niokojo ne tik Amerikos senovės civilizacijas, bet ir įtaisė uždelsto veikimo bombą  Europos civilizacijai. Neapgalvoto godumo ir grobuoniškumo pasekmės Europoje buvo juntamos per kelis šimtmečius. Tarp kitko, jos juntamos ir iki šios dienos.

Bet kas tai per metodas, kuris, kaip tas su dalgiu, negailestingai pakirsdavo išdidžių užkariautojų palikuonis?

Ispanų užkariavimo laikotarpiu Europoje aukso lydymo technologija buvo gerai žinoma – panašų metodą dar naudojo senovės romėnai. Tai buvo toks procesas: kad iš rūdos išsiskirtų auksas, smulkintą uolieną sumaišydavo su skystu gyvsidabriu. Tuomet susidaręs lydinys arba amalgama, lengvai atsiskirdavo nuo bendros masės kaip esantis sunkesnis. Amalgamą kaitindavo iki aukštos temperatūros, gyvsidabris išgaruodavo ir rezultate likdavo grynas auksas.

Kai kas mano, kad panašią technologiją į Ameriką atvežė ispanai. Ir iš tiesų, tuo metu Ispanijoje buvo didžiausios gyvsidabrio gavybos kasyklos, o vietos aukso išgavėjai Europos žemyne buvo laikomi monopolistais. Todėl niekas nesistebėjo, kad auksas, išgautas iki Amerikos užkariavimo laikotarpio, buvo su gyvsidabrio priemaiša. Bet jo buvo ne tiek jau ir daug, todėl niekas tam didesnio dėmesio neskyrė. Bet štai actekų, majų, inkų aukso dirbiniai iki eupopiečių pasirodymo buvo laikomi ,,švariais“ – visi manė, kad jie nežinojo gyvsidabrio ir lydė auksą savo senoviškais, be abejo, ,,sveikais, švariais“ metodais.

Tačiau, kaip paaiškėjo, nieko panašaus, – paskutinieji tyrinėjimai parodė, kad senovės civilizacijos taip pat naudojo gyvsidabrį, ir ne mažiau intensyviai nei europiečiai. Inkai, pasirodo, be aukso lydymui naudojamo gyvsidabrio, dar naudojo ir cinoberį kaip dažiklį. Tai ryškiai raudonas gyvsidabrio pigmentas (gyvsidabrio sulfidas) – nuo raudonai oranžinės iki sodriai raudonos spalvos. Ir visa tai pateko į Europą. Viduramžiais raudonos ir oranžinės spalvos apranga buvo laikoma turtingųjų privilegija ir mėgstamiausia žinomų asmenų spalva. Aistra šiai ypač pavojingai ir kenksmingai medžiagai, pagal versiją, ir buvo daugumos išsigimimų priežastis – iš tiesų, ispanų atvykimo laiku inkai, matomai, buvo taip nusilpę, kad konkistadorai žemyną užkariavo su nedidelėmis pajėgomis ir beveik be aukų.

Dievų kerštas

Tačiau senovės dievų kerštas buvo ne už kalnų: juk visas auksas, kuris buvo pristatomas į Europos monarchų dvarus, buvo mirtinai pavojingas.

Europa faktiškai buvo ,,padengta“ auksine (,,gyvsidabrine“) banga – nebuvo žemyne nei vieno monarcho dvaro, nei vienos žinomos šeimos, kuri vienaip ar kitaip neturėjo savo rankose Amerikos aukso. Juk didikai taip pat ir valgė iš paauksuotų indų, baldai buvo puošiami auksu, apmušalai siuvinėti auksu, nešiojo auksinius papuošalus…

Ir nėra nieko stebėtino, kad dauguma Europos karališkųjų dvarų galiausiai buvo pasmerkti išsigimimui – nebuvo nė vienos karūnuotos šeimos, kuri nebūtų paliesta rimtų ligų, plintančių iš kartos į kartą.

Už visa tai galima ,,padėkoti” inkams, kurie ne tik save pasmerkė mirčiai, bet ir perdavė ,,mirties estafetę” europietiškoms civilizacijoms.

O gal tai buvo išeinančios į nebūtį tautos kerštas?