Sodoma – nuodėmių miesto žūtis

2016 rugpjūtis

,,Ir užliejo Viešpats Sodomą ir Gomorą sieros ir ugnies lietumi nuo Viešpaties iš dangaus, ir sunaikino tuos miestus, ir visą tą apylinkę, ir visus tų miestų gyventojus… Ir pažvelgė (Abraomas) į Sodomą ir Gomorą ir į visas apylinkės erdves ir pamatė: štai kyla dūmai iš žemės kaip dūmas iš krosnies“.

Šie žodžiai iš Biblijos (Pr 19) jau kelis tūkstančius metų neduoda ramybės smalsiems protams. Giliai tikintiems jie labai suprantami: Dievas sunaikino vietinius netradicinės orientacijos ištvirkautojus nusidėjėlius – ,,paleistuvaujančius ir sekusius paskui ne tokį kūną” (Jud 1:7.). Iš kur paėmė sieros ir ugnies – nėra svarbu. Juk Dievas sakė, tiesa, kitu atveju: ,,Ar yra kas nors sunku Viešpačiui?” (Pr 18)

Tuo pačiu daugelis domisi ar tikrai egzistavo Biblijoje minimi miestai – Sodoma ir Gomora, kuriuose gyveno ,,sekusieji paskui ne tokį kūną”?

Grupė archeologų iš Naujosios Meksikos Pietvakarių Trejybės universiteto (Trinity Southwestern University) ilgai vykdę tyrinėjimus, paskelbė, kad atkasti griuvėsiai Tall el-Hammam vietoje yra ne kas kita, o biblinio senovės miesto – Sodomos griuvėsiai. Ši išvada buvo pateikta po išsamių, 10 metų trukusių tyrinėjimų. Tyrinėjimo projekto vadovas profesorius Stivas Kolinsas (Steve Collins) pareiškė, kad šių griuvėsių palyginimas su kitų, netoliese esančių senovės miestų griuvėsių liekanomis, be abejonės leidžia teigti apie maksimalius kriterijų sutapimus, žinomus apie Sodomą iš Biblijos tekstų. Mokslininkas įsitikinęs, kad rado legendinį miestą.

Čia kaip Mėnulyje

Biblija labai apytiksliai nurodo Viešpaties bausmės vietą ir laiką nusidėjėliams. Tačiau galima užtikrintai pasakyti, kad tai atsitiko Negyvosios jūros – sūraus ežero kaimynystėje maždaug III tūkstantmetyje pr. m. e. Ir po to, kai čia atėjo teisuoliai – Abraomas ir jo sūnėnas Lotas su šeimomis. Ir apsigyveno jie labai derlingoje žemėje, kuri ,,buvo girdoma vandeniu kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto žemė”.

Biblinę istoriją patvirtina ir senovės istorikai, kurie, atrodo, asmeniškai pabuvojo įvykių vietoje, nors ir po 3000 metų.

,,Šalia ežero buvusios Sodomos apylinkės kažkada buvo palaiminta šalis, savo vaisingumu puošė daugelį miestų, bet dabar ji yra visiškai sudeginta“, – rašo antikos istorikas Juozapas Flavijus, žinomas savo liudijimais apie Jėzų Kristų. Pasakoja, kad ,,dėl gyventojų nedorybių ją pražudė žaibas. Net iki šio laiko galima kai kur pamatyti dangaus ugnies likučius ir penkių miestų pėdsakus; pačiuose derliuose atsiranda pelenų; iš išvaizdos ir spalvos jie atrodo realūs, tačiau užtenka suspausti rankomis ir jie iškart pavirsta į dulkes ir pelenus“.

Flavijų atkartoja ir romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas, taip pat minėdamas ,,padegtą žemę“. Dabar, praėjus dar 2000 metų, buvę Viešpaties sodai vis dar primena negyvą Mėnulio peizažą.

Tai štai kur ji – Sodoma

Kur tiksliai buvo Sodoma, vieningos nuomonės tarp archeologų nebuvo. Periodiškai, pradedant nuo 20-ųjų praėjusio šimtmečio metų, jie atkasinėjo visus griuvėsius, apdegusius nuo gaisrų. Buvo aptikti griuvėsiai net Negyvosios jūros dugne, tyrinėjant jį povandeniniais laivais. Bet ar tai tie patys ieškomi griuvėsiai? Juk kartu su miestais, tapusiais ištvirkavimo simboliu, Viešpats sudegino dar kelis.

Stivas Kolinsas su grupe ieškojo Tall el-Hammam rajone, vietovėse, kurios bent kiek atitiko aprašytas Biblijoje. Buvo atkastos 10-ies metrų aukščio ir 5 m storio sienos, o jų viduje – daugybės pastatų griuvėsiai. Aptiko didelį buvusį miestą, kokiu iš tikrųjų ir buvo Sodoma savo klestėjimo laikais. Archeologų atrasti indai, ginklai, įrankiai, papuošalai ir kiti įvairūs artefaktai yra įrodymas to, kad miestiečiai – sodomitai – aktyviai prekiavo ir neskurdo.

Apie Sodomą, kaip apie didelį žuvusį miestą, rašė ir senovės graikų filosofas Strabonas: ,,Kad ši žemė yra persunkta ugnies… rodo ir stačios apdegusios, daugelyje vietų įtrukusios uolos, dirvožemio pelenai, iš upių sklindanti smarvė, ir visur žmogaus būstų griuvėsiai. Todėl tiesiog lieka tikėti labai populiariomis tarp vietinių gyventojų legendomis, kad kadaise čia buvo trylika apgyvendintų miestų, iš kurių pagrindinis – Sodoma…“

Nustatyta, kad Stivo Kolinso atkasto miesto griuvėsiai priklauso maždaug 35 a. pr. m. e. Gyvenimas jame truko apie 700 metų, o paskui staiga sustojo. Bet jei Sodoma iš tiesų egzistavo, tai kodėl ir kaip ji žuvo? Atrodo, kad ši mįslė buvo įminta ne per seniausiai.

Viešpaties pyktis

Ne, tai ne žemės drebėjimas

Ne per daug religingas Strabonas buvo vienas iš pirmųjų, kuris pasakė, kad ištvirkavimo lizdą sunaikino ne Dievas, o žemės gelmių siautėjimas. Jis rašė, kad ,,nuo žemės drebėjimų, ugnies išsiveržimų ir karšto asfalto ir sieros vandens… ugnis apsiautė uolas”.

Senovės istoriko hipotezę 2001 metais tariamai patvirtino britų mokslininkas Graham Harris. Jis atkreipė dėmesį, kad Negyvosios jūros rajone yra asfalto ir dervos telkinių, taip pat ir požeminių kišenių, užpildytų metanu. Jis mano, kad tai ir ,,išprovokavo“ žemės drebėjimą. Ir tai buvo viską žudančios ugnies priežastis.

Viskas būtų lyg ir logiška, bet juk Biblijoje sakoma, kad ,,ugnis nuo Viešpaties“ buvo iš dangaus. Tai yra, iš viršaus, o ne iš apačios.

Dar vienas Biblinės katastrofos liudininkas

2008 metų kovo pabaigoje kosmoso inžinierius, raketų variklių specialistas Alanas Bondas (Alan Bond) ir Markas Hempselas (Mark Hempsell), skaitantis paskaitas astronautikos tema Bristolio universitete (Didžioji Britanija), išleido knygą, kurioje jie aiškiai susiejo Sodomos ir Gomoros žūtį su dangumi. Tiksliau, su nukritusiu asteroidu. Be to, mokslininkai tvirtina, kad tai ne jie patys sugalvojo, o iššifravo senovinę molinę plokštę. Šis artefaktas, žinomas kaip Planisfera K8538, yra saugomas Britų muziejuje.

 

Plokštę rado archeologas Henris Lajardas (Henry Layard) dar XIX amžiaus viduryje Ninevės (Asirijos imperijos sostinė) karališkųjų rūmų bibliotekos griuvėsiuose. Nuo tada daug mokslininkų nesėkmingai stengėsi ją iššifruoti.

Bet pagaliau abu mokslininkai rado paslapties raktą ir padarė išvadą: dantiraščiu yra užrašyti parodymai žmogaus, kuris turbūt buvo didžiausios katastrofos Žemės istorijoje liudininku. Nors pati Planisfera nėra jo rankų darbas – ji tik tiksli kažkokio šumerų astronomo panašių stebėjimų kopija.

Baisus birželio 29-osios rytas

Mokslininkai išskaitė apie artėjantį ugninį kamuolį, kuris atkakliai lekia danguje. Buvo aptiktas jo trajektorijos aprašymas ir kaip buvo išsidėstę žvaigždynai.

Iššifruotus duomenis apdorojo kompiuterinė programa, kuri leidžia atkurti prieš tūkstantmečius buvusius žvaigždėto dangaus vaizdus. Ir paaiškėjo, kad asteroidas nukrito priešaušrio valandomis birželio 29 d.,  3123 metais pr. m. e.

,,Dangaus kūno skersmuo buvo nuo 800 metrų iki pusantro kilometro, – pasakoja M. Hempselas. – Pagrindinis smūgis krito ant Tirolio, dabartinių Austrijos Alpių apylinkių. Po to atsitiko tai: arba ugningos sprogusio asteroido nuolaužos lėkė degindamos ir sunaikindamos viską savo kelyje, kol pasiekė ,,Jordano žemę”. Arba atsirado grybo formos debesis, kaip po branduolinio sprogimo, kuris užlinkęs vėl grįžo į atmosferą Negyvosios jūros regione. Debesies temperatūra – 400 laipsnių. To pakankamai užteko, kad čia buvę bibliniai miestai pavirstų pelenais, tame tarpe Sodoma ir Gomora“.

5 km skersmens ugninis kamuolys

Alpėse, Tirolio vietovėje Köfels iš tikrųjų yra labai keistas kraštovaizdis, jau seniai dominantis geologus: toks įspūdis, kad kažkas nukirto kalną. ,,Asteroidas ir nukirto, – tikina britų tyrėjai. – Bet nepaliko kraterio, nes sudužo į žemę labai smailiu kampu – apie 6 laipsnius. Beveik liestinai. Ir sprogo dar ore, suformavęs beveik 5 kilometrų skersmens ugnies kamuolį. Tai buvo kažkas panašaus į kumuliacinį sviedinį, kuris pavertė į dulkes penkių kilometrų kalną ir savo kelyje nuniokojo maždaug milijoną kvadratinių kilometrų. Beje, – sako Hempselas, – katastrofiški įvykiai, susiję su asteroido kritimu, minimi ne tik Biblijoje, bet ir daugelyje senovės mitų. Pavyzdžiui, garsiausių – apie Fajetoną, kuris nesusidorojo su tėvo Helijaus liepsnojančiu vežimu ir krito iš dangaus“.

O gal ateiviai susprogdino atominę bombą?

Ufologai, žinoma, taip pat ieško kaltų dėl biblinio ,,susidorojimo“. Jie kelia savo versiją: tie paslaptingi vyrai, vadinami angelais, kurie aplankė Abraomą ir Lotą prieš didžiąją nelaimę, iš tikrųjų buvo ateiviai. Turėdami nežemiškų galių jie atsirado tarsi iš niekur, išgelbėjo Loto šeimą, tačiau apakino gyventojus: ,,…Bet anie vyrai iškišo rankas, įsitraukė Lotą į vidų ir uždarė duris. O žmones, buvusius prie namų durų ­ jaunus ir senus ­ jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui šie stengėsi surasti duris.“ (Pr 19)

Ufologai savaip supranta žodžius iš Biblijos – ,,Saulė pakilo virš žemės.” Jie aiškina, kad tai galėjo būti ne aušra, o milžiniškas blyksnis po branduolinio sprogimo. Taip pat ir ant molinės plokštės Planisfera  mato ne asteroidą, o erdvėlaivį.

Ir kaip suprasti keistą Loto elgesį, kuris pirmiausia pasislėpė išlikusiame mieste Coaru, o paskui išėjo iš jo ir apsigyveno kalne su savo dviem dukterimis. Jo žmona, kaip žinoma, nepaklausiusi ,,ateivių“ draudimo atsigręžti atgal į sprogimą, virto druskos stulpu.

Biblijoje parašyta: ,,…nes jis bijojo gyventi Coare”. Ir dar: ,,…Dievas… išsiuntė Lotą iš niokojamos vietos.”

Pasak ufologų, to priežastis buvo mirtina radiacija. Aišku, daugiau nei per penkis tūkstančius metų ji, žinoma, dingo. Tačiau kai kuriose vietose aptinkama išsilydžiusi uoliena, gal kiek panaši į dar vis aptinkamą senovės Indijos mieste Mohendžo Daro griuvėsiuose. Pagal legendą, ,,jis buvo sunaikintas vienu galingu sprogimu, užtaisytu visos Visatos galia. Akinančiai švytintis ugnies ir dūmų stulpas užsiplieskė kaip dešimt tūkstančių saulių… Žuvusių buvo neįmanoma atpažinti, o išlikę išgyveno neilgai:  jiems išslinko plaukai, dantys ir nagai”. Panašu į Hirosimą.

Kitas klausimas, kodėl ateiviai sunaikino Sodomą ir Gomorą? Negi tik dėl to, kad vietiniai gėjai norėjo juos ,,pažeminti“. Žinoma, ne simetriškas ,,atsakas“ verčia suabejoti nežemiška versija.

Galbūt labiau pagrįsta ir humaniška atrodytų hipotezė, vienijanti viską. Taip, tai buvo ateiviai, kurie stebėjo žmones. Jie žinojo, kad nukris asteroidas. Ir apsaugojo kažkuo jiems patikusį Lotą. Ir Alpėse buvo baisus smūgis, po to kilo žemės drebėjimas. Arba kažkas panašaus, kas sukėlė liepsnojančius išsiveržimus – metano, dervos ir, svarbiausia, sieros, – kaip rašė istorikas Plinijus, jos gausu buvo Negyvosios jūros apylinkėse: ,,…buvo iš tokių degių medžiagų, kad jas buvo galima padegti net rusenančia medine pliauska.

Ir iš tiesų, ar verta pasitikėti Biblija?

Biblijoje nėra tiesioginio kaltinimo Sodomos ir Gomoros žmonėms dėl homoseksualumo. Bet iš istorijos yra visai įmanoma daryti tokią nedviprasmišką išvadą. Bent jau sodomiečių atžvilgiu.

Tie patys vyrai-angelai žmogaus pavidalu, kurie išgelbėjo Lotą, pas jį liko miegoti. Bet tada: ,,…miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, – visi žmonės iki paskutinio, – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad ,,mes juos pažintume“.

Galbūt po terminu ,,pažinti“ tie žmonės turėjo omeny visai ne pažintį. Šio žodžio prasmę suprato Lotas ir pasiūlė ką kitką: „…Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! Štai aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kaip jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu“.

Tačiau sodomiečiai buvo labiau linkę ,,pažinti“ atėjusius nepažįstamus vyrus. Ir tai gali reikšti, kad nebėra jokių abejonių apie jų polinkius.

Ir taip, vyrai-ateiviai išsigelbėjo nuo prievartos ,,apakinę užpuolikus“, kurie ruošėsi laužti Loto duris, bet netekę regėjimo jų nerado. Kyla mintis daryti išvadą, kad sodomiečiams tikrai nebuvo svetima eiti ,,paskui ne tokį kūną”.

Keista štai kas: Viešpats mirtinai nubaudė homoseksualus, tačiau apie kraujomaišą, kuri yra tikrai smerktina ir nepriimtina, nieko neužsimena. Juk yra žinoma (Pr 19: 31-38), kad Loto dukterys, apsigyvenusios po katastrofos su juo oloje, nugirdė tėvą ir viena paskui kitą, jam nieko neatsimenant, turėjo lytinių santykių su juo ir pastojo. Tarp kitko, kiti vyrai joms buvo nepasiekiami, nes Dievas juos sunaikino. Ar tai pasitarnavo kaip pateisinimas? Arba tais laikais kraujomaiša nebuvo laikoma nuodėme? Mįslė…