Naujas požiūris į civilizacijos istoriją – Čandaro plokštės mįslė

2014 gegužė

01_Candaro_plokste_Saltinis_micktelor_narod_ru 02_Mokslininkas_Cuvyrovas_Saltinis_young_rzd_ru

Apie tai, kad iki mūsų Žemėje gyveno daug protingesni ir pažangesni, mokslinė fantastika skelbia beveik šimtmetį. Ir nors įrodymų nebuvo, bet laikui bėgant jie, atrodo, atsiranda. Baškirijos Čandaro kaime 1999 metais rasta unikali akmens plokštė, kuri, kaip mano eilė mokslininkų, yra ne kas kita, kaip dalis Žemės žemėlapio. Ir negana to, šis artefaktas gali būti mažų mažiausiai… 50-ies milijonų metų. Be to, jis buvo pagamintas naudojant… nanotechnologijas. Žemėlapyje atvaizduotos ne tik Baškirijos upės, bet ir hidrotechniniai statiniai. Mokslininkai įžvelgia kanalus, kurių ilgis 12 tūkst. km, galingas užtvankų sistemas, šalia jų neaiškios paskirties rombo formos aikšteles.

Tai ,,kieta” mįslė, kurią tiria istorikai, paleontologai, geologai, kosminiai topografai, astrofizikai, chemikai, kalbininkai ir dar eilė kitų mokslininkų. Tiria ir netiki nei savo akimis, nei jau padarytomos išvadomis. Jeigu tikėti, tai reiškia pripažinti, kad kūrėjas nėra žmogus arba, kad jis evoliucionuoja į kitą pusę.

Trisluoksnis stebuklas

03_Candaro_plokste_saltinis_slavyanskaya_kultura_ru

1995 metais Baškirijos Valstybinio universiteto fizikos-matematikos mokslų daktaras Aleksandras Nikolajevičius Čuvyrovas (Александр Николаевич Чувыров) ir aspirantė iš Kinijos Huan Hun Baškirijoje ekspedicijos metu rado hieroglifus, išraižytus ant uolų. Keletą jų kinietė iššifravo. Jie bylojo apie prekybinius sandorius, santuokas ir mirtis. Bet kaip galėjo kiniečių užrašai patekti čia? Negi senovės kinai gyveno šiose vietose? Pradėta domėtis Ufos generalgubernatoriaus archyvais. Štai čia ieškotojai ir susidūrė su įdomiomis pastabomis apie du šimtus akmeninių plokščių, padengtų hieroglifais, rastų Uralo kalnų papėdėse. Ataskaita buvo datuojama – XVIII amžiaus pabaiga. Kiti dokumentai, susiję su XX amžiumi, jau bylojo apie šešias tokias plokštes. Yra užuominų, kad XX a. pradžioje archeologas A. Šmidtas matė Baškirijoje balto akmens plokščių.

04_Candaro_zemelapis_saltinis_mmmgroup2_altervista_org 05_Candaro_zemelapis_saltinis_mmmgroup2_altervista_org 06_Aspirante_is_Kinijos_Huan_Hun_Saltinis_bibliotecapleyades_net

Susidomejusiam šiuo reikalu Čuvyrovui sėkmė atėjo netikėtai. Vietos gyventojas mokslininkui parodė savo kieme esančią keistą plokštę. Ji buvo 148 cm aukščio, 106 cm pločio ir 16 cm storio, svėrė apie toną. Nuvalę žemes, mokslininkai negalėjo patikėti savo akimis… pirmas įspūdis visiems, pamačiusiems plokštės paviršių – tai trimatis Uralo žemėlapis!

Iš pradžių buvo manyta, kad žemėlapį sukūrė senovės kinai, tačiau tolimesni tyrinėjimai tai paneigė ir uždavė dar daugiau klausimų. Profesorių visgi ilgą laiką kamavo abejonės. Tačiau, kai Karinio generalinio štabo topografijos valdymo skyrius sutiko padaryti Centrinės Baškirijos nuotrauką iš palydovo, jo pirminė mintis, kad tai yra žemėlapis, pasitvirtino – vaizdas ant akmeninės plokštės beveik sutapo su žemėlapiu, padarytu pagal nuotraukas iš kosmoso. Visas plotas, kurį iš kosmoso nufotografavo kariškiai (apie 150×100 kvadratinių kilometrų), pavaizduotas senovės akmens žemėlapyje!.. masteliu maždaug 1:100 000.

Čuvyrovas su bendraminčiais išmatavo grafinius plokštės elementus. Kompiuterinė analizė patvirtino – čia pavaizduota Pietinė Baškirija – atsižvelgiant į pokyčius, kurie įvyko per milžinišką laikotarpį.

Rasta plokštė yra trijų sluoksnių: 14 cm – dolomitas, nuosėdinės kilmės natūralus mineralas (mokslininko nuomone, plokštės dolomitas neįtikėtino grynumo, kokio paprastai gamtoje nerandama). Toliau, galima sakyti, tikrasis topografinis sluoksnis – patvarus diopsido stiklas, kuriame įspaustas Centrinis Baškirijos reljefas. Tokį stiklą išmokta gaminti tik prieš maždaug dešimt metų. Stiklas šaltai pagamintas nežinomomis cheminėmis priemonėmis. Paslaptingi ženklai buvo padengti ant stiklo kažkokiu prietaisu. Ir tik tada jo paviršius buvo padengtas trečiuoju dviejų milimetrų storio apsauginiu sluoksniu iš ypatingo patvarumo balto matinio porceliano. Analizė parodė, kad šis ypatingo kietumo porcelianas nėra panašus į jokį kitą porcelianą pasaulyje.

Pasak profesoriaus, topografiniai duomenys ant plokštės buvo perkelti specialiu mechanizmu, net su šiuolaikinėmis technologijomis padaryti tai nėra paprasta. Norint sukurti trimatį žemėlapį, būtina apdirbti didžiulį skaičių masyvą. Reikia galingų kompiuterių ir aerokosminių vaizdų. Bet tai nėra galimybė pamatyti, galbūt, upių dugnus. O atrastoje senovės plokštėje jie pavaizduoti ne mažiau skrupulingai nei kitos detalės. Beveik, – nes senovės žemėlapyje matomas Ufos kanjonas, žinomas tik paleogeografams, jo kraštai susijungė prieš penkerius mln. metų. Ir tarp ,,iškastinio” ant plokštės reljefo bei padaryto iš kosmoso yra nukrypimas apie 20 km. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės plutą sudarantys blokai – tektoninės plokštės, kurios tarpusavyje juda ir sudarė Uralo kalnus, o šio proceso greitis pastovus, 20-ies kilometrų poslinkis galėjo atsirasti per 50 milijonų metų.

Pasak mokslininko, tai reiškia, kad šio žemėlapio kūrėjai skraidė virš Žemės prieš šitiek milijonų metų. Be to, fosilijos, aptiktos plokštėje, rodo, kad akmens žemėlapis buvo sukurtas maždaug tarp 80 ir 65 mln. metų atgal. Akmeninę plokštę pradėta vadinti ,,Kūrėjo žemėlapiu” arba ,,Čandaro plokšte”.

Kai mokslininkai pradėjo tirti akmens struktūrą, jų laukė dar vienas netikėtumas – dalis jo buvo dirbtinė – itin aukštos technologijos produktas. Plokštės mikrostruktūra, kaip ir titano lydinių, turi didžiausią kietumą, kurių gamyboje dabar ir naudojamos nanotechnologijos. Tiesą sakant, ant tokio paviršiaus ir buvo perkeltas vaizdas, iš viršaus padengtas baltu porcelianu.

Galbūt, tai ir sutapimas, tačiau tai neatsako į klausimą: ar šiam žemėlapiui 50-60 mln. metų ar tai šiuolaikiškas kūrinys, sukurtas pasitelkus nanotechnologijas. Nes, kiek žinoma, vien tik 100 atmosferų slėgis yra būtinas, norint išgauti tokį patvarų porcelianą, o prieš šimtmetį tai nebuvo įmanoma. Bet vėlgi, modernybės versija yra nepagrįsta jau vien todėl, kad apie šią ir dar apie likusias nerastas plokštes profesorius Čuvyrovas sužinojo iš XVIII a. pabaigos ir XX a. pradžios archyvinių medžiagų. O tada apie nanotechnologiją nesvajojo net radikaliausi svajotojai.

Mokslininko nuomone, kažkada plokštės su trimačiais žemėlapiais gulėjo greta. Bet daug kartų slinkdami ledynai išmėtė didžiulio žemėlapio fragmentus po įvairias vietoves. Jie gali būti upėse, privačiose valdose, paslėpti po vandeniu arba tiesiog užsislėpę po žeme. Juos atrasti reikia laiko ir lėšų.

Čandaro plokštę tyrė ir JAV Viskonsino Istorinės kartografijos centras. Jų mokslininkai irgi buvo nustebę – atseit, toks žemėlapis galėjo turėti vieną paskirtį ir būtent… navigacinę. Gal jis tik vienas didelio žemėlapio fragmentas? Juk minimos ir kitos plokštės… Kas galėjo sukurti tokį senovėje? O šis radinys, aptiktas daugiau nei prieš dešimt metų, yra kol kas vienintelis ir neįkainojamas (kinų ekspertų nuomone). Tai nėra tik riedulys, tai faktas, kuris dar kartą primena apie naują požiūrį į civilizacijos istoriją.