Mirusiųjų kalva

2018 birželis

Mohendžo Daras

Jau beveik šimtą metų mokslininkai stengiasi atskleisti Mohendžo Daro miesto paslaptį, kuris prieš penkis tūkstančius metų garsėjo kaip didžiausias senovės megapolis. Jo klestėjimo laikais čia gyveno mažiausiai 50 tūkst. žmonių, tačiau staiga miestas nustojo egzistavęs labai keistomis, iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis.

Archeologai atrado šio senovinio miesto liekanas 1922 metais Indo upės dešiniajame krante, pietų Pakistano provincijoje Sinde. Miestas buvo beveik sunaikintas, aplinkui matėsi ugnies pėdsakai, griuvėsiai, tačiau neaptikta nei vienos kapavietės. Taip miestas įgavo Mirusiųjų kalno pavadinimą, kaip buvo vadintas anksčiau – nėra žinoma.

Kokia buvo Mohendžo Daro žūties priežastis ir, kaip mano kai kurie ekspertai, staigios žūties? Versijų yra ne viena: smarkus klimato pasikeitimas Indo slėnyje, griaunamoji potvynių banga, nežinomos ligos epidemija, kuri ženkliai sumažino gyventojų skaičių, net ir arijų invazija per kalnus iš šiaurės ir vakarų.

Bet kodėl mieste ir jo apylinkėse nebuvo kapaviečių? Galų gale juk miestas egzistavo apie 900 metų. Mokslininkai rado žmonių skeletų namuose ir gatvėse, kai kurie turėjo staigios mirties požymius. Matyt, prieš savo žūtį žmonės laisvai judėjo gatvėmis ir mirties buvo užklupti netikėtai.

Tai buvo panašu į senovės Pompėją, tačiau, kad miestą sulygino su žeme siautėjęs ugnikalnis, kalbos negalėjo būti. Be to, sužeistų skeletų taipogi buvo rasta nedaug, jokių ginklų, jokių karinės amunicijos liekanų nerasta. Viso buvo aptikta tik keletas tūkstančių skeletų, tačiau mieste gyveno apie 50 tūkstančių žmonių, tai kurgi dingo kiti?

Žmonės, nusprendę įkurti miestą Indo slėnyje, puikiai žinojo visus šios vietovės privalumus. Kaip rodo kasinėjimai ir kompiuterinės rekonstrukcijos, gyvenimas Mohendžo Dare buvo patogus ir malonus. Lengvas klimatas bei derlinga žemė leido gyventojams sėkmingai užsiiminėti žemdirbyste. Turtingi derliai ir patogūs susisiekimo maršrutai leido jiems keisti savo produktus į žaliavas, metalą, brangiuosius akmenis ir prieskonius iš Vidurinės Azijos, Afganistano, Persijos ir Pietų Indijos.

Plačios gatvės, dviejų, trijų aukštų namai, kanalizacijos, vandentiekio sistemos, bei kitų civilizacijos privalumų griuvėsių pėdsakai rodo, kad Mohendžo Daro gyventojai rūpinosi savo patogumais. Indo upė turtingai aprūpino miestą geriamuoju vandeniu.

Miestai retai atsiduria staigiame nuopolyje, todėl ekspertai padarė išvadą, kad Mohendžo Daras patyrė netikėtą, akimirksniu jį ištikusią katastrofą. Atsirado nemažai hipotezių apie ,,momentinę miesto mirtį”.

1987 metais rusų  istorijos mokslų daktaras, profesorius M. Dmitrijevas dėl Mohendžo Daro žūties iškėlė teoriją. Jis teigė, kad miestas galėjo žūti nuo didelio kiekio fizikinių-cheminių darinių – juodųjų žaibų sprogimo. Jie yra nestabilūs, o jiems besiskaidant atsiranda aukšta temperatūra. Šios formacijos gali egzistuoti labai ilgą laiką išskirdamos nuodingas dujas. Buvo padaryta prielaida, kad jos galėjo ,,uždusinti” gyventojus.

Bet kas gi privertė juoduosius žaibus susitelkti būtent Mohendžo Dare? Miesto griuvėsiai yra kaip tik Indijos ir Eurazijos litosferos plokščių sankirtoje. Šioje vietoje žemės plutoje vyksta didžiulė tektoninė įtampa. Dviejų tektoninių plokščių slėgis jų sankirtoje galėjo sukelti didelę elektrinę įtampą uolose, kuriose yra kvarco. Tuo pat metu tarp Žemės paviršiaus ir viršutinių atmosferos sluoksnių yra sava įtampa. Susidūrus vienai su kita, jos suformavo milžiniško dydžio žaibą. Senovės Indijos mitai kalba apie kažkokį nepakeliamą spindesį. Galbūt tai ir buvo jonosferos žaibas.

Bet, jeigu iš tiesų buvo neįtikėtinas žaibas, tuomet iš jo turėjo likti ne mažesnis neįtikėtinas fulguritas – žemėje žaibo paliktas pėdsakas, tiksliau susilydžiusio grunto kanalas, einantis į žemę.

Kitą versiją dėl Mohendžo Daro žūties iškėlė amerikiečių mokslininkas D. Raikes. Jo vadovaujama ekspedicija įrodė, jog 140 km į pietus nuo Mohendžo Daro būta baisaus žemės drebėjimo epicentro. Lavos ir uolynų griūtis užvertė Indo upės žemupį ir deltą. Gyvenvietės šalia Mohendžo Daro buvo palaidotos po dumblo ir smėlio sluoksniu. Miesto gyventojai puolė statyti užtvankas, kurių likučiai buvo rasti kasinėjant, tačiau liko bejėgiai prieš stichiją. Pasak mokslininko, purvo jūra čia vyravo apie šimtą metų.

Kai kurie mokslininkai mano, kad miestas tapo Indo upės potvynių serijų auka. Kaip parodė vaizdai iš kosmoso, Indas ir kai kurios kitos vietinės upės ne kartą keitė savo kryptį. To priežastis buvo žemės plutos judėjimas. Be to, Indas ne kartą tvindė Mohendžo Darą. Nuotekų sistema išėjo iš rikiuotės, dėl karšto klimato mieste paplito siaubingos epidemijos, tiesiog šienavo žmones. Išlikę gyvi skubiai palikinėjo miestą.

Tačiau mieste aptikta vietų, kur griuvėsių liekanos yra aplydytos, o tai rodo buvus itin aukštos temperatūros. Todėl yra ir fantastiškų hipotezių, susijusių su šiuolaikinėmis ar ateities technologijomis – nuo branduolinio bombordavimo iki ateivių erdvėlaivio starto ar nusileidimo.

Pagal vieną iš šių versijų, maždaug prieš 3700 metų ant kalvos, aplink kurią pastatytas Mohendžo Daras, įvyko galingas sprogimas, panašus į atominį. Iš tiesų, jei pažvelgsime į miesto sugriovimo schemą, galima pamatyti aiškiai apibrėžtą epicentrą, aplink kurį visi pastatai nušluoti.

Nuo epicentro sugriovimai yra aiškiai mažėjantys ir kraštiniai Mohendžo Daro pastatai geriau išsilaikę. Mokslininkai, iškėlę šią hipotezę, nustatė, kad sprogimo epicentras yra apie 50 metrų skersmens.

60 metrų atstumu nuo sprogimo centro akmenys bei plytos yra apsilydę tik iš vienos pusės, kas rodo į sprogimo kryptį. Kaip žinoma, akmenys lydosi maždaug 2000°C temperatūroje. Šiose vietose buvo rastas smelis, pavirtęs į stiklą.

Ekspertai taip pat nustatė, kad senovės miestą galėjo sunaikinti trys galingos smūginės bangos plisdamos per mylią nuo sprogimo epicentro. Tarp griuvėsių daugiau nei 400 metrų spinduliu aptikta išsibarstę molio, keramikos liekanos ir kai kurie lengvai besilydantys mineralai. Visi žmonės, kurie buvo epicentre, akimirksniu tiesiog išgaravo, išnyko, todėl archeologai ir nerado skeletų.

Rastų vadinamųjų juodųjų akmenų pavyzdžiai buvo tiriami Romos universitete ir Italijos nacionalinės tyrimų tarybos laboratorijoje. Ir jie parodė, kad tai niekas kita, kaip keramikos fragmentų, sukepusių maždaug 1400-1600° C temperatūroje. Tokią temperatūrą tais laikais buvo įmanoma išgauti nebent metalurgijos dirbtuvės lydimo krosnyje, tačiau tik ne atviroje teritorijoje.

Šios teorijos rėmėjai remiasi ne tik Mohendžo Daro sugriovimo pobūdžio ir griuvėsių analize, bet ir senovės Indijos tekstais, kuriuose ne kartą aprašytas ,,dievų ginklų panaudojimas.” Juose pasakojama apie šviečiančio kaip ugnis, bet neturinčio dūmų ginklo sprogimą, nuo kurio miestą padengė tamsa, o geras klimatas virto į uraganus, nešančius ,,blogį ir mirtį”.

Debesys susimaišė su žeme ir beprotybės chaose net saulė ir mėnulis danguje pradėjo judėti kitaip. Drambliai, apimti liepsnos, blaškėsi iš siaubo, vanduo virė, anglėjo žuvys, o žmonės šokinėjo į vandenį veltui bandydami nusiplauti ,,mirties dulkes.”