Milžiniškų Baalbeko megalitų mįslė

2015 sausis

Mūsų planetos istorijoje yra begalė neišnarpliotų paslapčių, pavyzdžiui, sudėtingi senoviniai pastatai, kuriuos nežinia kas, kaip ir kada pastatė. Vieną iš šių paslapčių saugo senovės miestas Baalbekas, kuris yra Libane. Kadaise tai buvo didelis miestas, matomai, vienas iš religinių ir kultūrinių centrų senovės pasaulyje. Iki mūsų dienų nedideliame Baalbeke liko apgriautų šventyklų kompleksas, kuris dar nežinia kiek laiko bus mįslė senovę tyrinėjantiems mokslininkams.

Įdomiausi Balbeko statiniai – tai didžiulės terasos. Jose yra milžiniški akmens blokai, kurių svoris siekia 300-1000 tonų (didesni nei Cheopso piramidės).

Vienas iš didingiausių elementų šiame komplekse yra Jupiterio šventykla, pastatyta I amžiuje. Pripažinta, kad tai buvo viena iš didžiausių Romos imperijos bažnyčių. Eilė amžių kadaise buvusią didingą šventyklą pavertė griuvėsiais, nors jie ir šiandien yra gana įspūdingi. Didžiausia Baalbeko mįslė – tai šventyklos terasa. Mokslininkai teigia, kad ji yra daug senesnė nei pati buvusi šventykla. Jos pagrinde yra trys milžiniškos akmeninės plokštės – neįtikėtino dydžio ir sveriančios kiekviena apie 800 tonų. Nepaisant jų dydžio, blokai taisyklingai sujungti vienas su kitu. Senovės legendos byloja, kad jie čia guli amžinai, nuo nežinomų laikų ir buvo laikomi šventais.

Bet dar didesnį susidomėjimą kelia ne šventyklos akmeniniai blokai, o trys megalitai, kurie yra karjere apie mylią nuo buvusios Jupiterio šventyklos. Manoma, kad šioje vietoje buvo kaldinami ar kitaip gaminami milžiniški akmens blokai statyboms. Vienas jų sveria apie 1,240 t, kitas, žinomas kaip ,,Hajjar al-Hibla” (Nėščios Moters akmuo) – apie 1000 tonų. Visiškai šalia jo arba beveik po juo archeologai neseniai rado ir trečią bloką.

Vokietijos archeologijos instituto mokslininkai paskelbė, kad čia aptikti megalitai masyvesni nei Jupiterio šventyklos. Trečiojo atkasto akmens bloko svoris siekia 1650 tonų ir tai yra vienas iš didžiausių šiandien žinomų akmeninių blokų, padarytų  žmogaus rankomis. Jo dydis – 19,6 metrų ilgio, 6 metrų pločio ir 5,5 metrų aukščio. Kadangi visi megalitai yra panašūs į kitus mažesnius, kurie yra Jupiterio šventyklos dalis, manoma, kad juos irgi padarė romėnai. Bet kodėl jie palikti, nepanaudoti šventyklų statymui? Galbūt romėnai suprato, kad šie megalitai yra per sunkūs tik tada, kai jie jau buvo padaryti. Vienas iš jų nebuvo naudojamas, nes jo akmens paviršiaus kokybė buvo prasta, o kiti?

Britas Grahamas Hankokas (Graham Hancock), rašytojas ir žurnalistas, senovės architektūros tyrinėtojas, abejoja šios teorijos teisingumu. Jis mano, kad romėnai buvo architektūros profesionalai ir negalėjo padaryti tokio netikslaus paskaičiavimo. Jis iškėlė hipotezę, kad šie milžiniški akmens blokai buvo padaryti ankstesnės civilizacijos maždaug prieš 12.000 metų, o romėnai pastatė savo šventyklas aplink juos vėliau. Jo nuomone, kodėl romėnams reikėjo gaminti tokius didelius blokus, kurie liko nepanaudoti, kai yra žinoma, kad statyboms buvo naudojami daug mažesnių gabaritų megalitai.

Nuvykęs į Libaną Hankokas savarankiškai tyrinėjo megalitą ir priėjo išvados, kad romėnai galėjo nieko nežinoti apie už mylios karjere esančius luitus, nes jie senovėje slėpėsi po nuosėdinėmis uolienomis ir atrasti jau mūsų laikais. Tarkime, romėnai tikrai pagamino visus tuos didžiulius megalitus ir nusprendė, kad pajėgs perkelti tik tuos tris po 800 tonų sveriančius, kurie ir buvo panaudoti statant Jupiterio šventyklą, ir ne sunkesnius. Bet visgi neaišku kaip jie perkėlė pastaruosius? Tai lieka mįsle net ir tiems, kurie remia visuotinai pripažintą teoriją.

Grahamas Hankokas rašo: ,,Istorija žino, kad Žemėje buvo ,,stumdomi” ir dar sunkesni akmenys, pavyzdžiui, milžiniškas granito luitas – Perkūno akmuo, rastas Suomijos įlankoje netoli Peterburgo. Nors tikslių duomenų nėra, bet istorikai skaičiuoja jam apie 1600 t svorį. Dabar ant jo Sankt Peterburge stovi monumentas Peterburgo įkūrėjui Petrui I. Bet perkelti tris po 800 tonų sveriančius akmenis ir užkelti juos maždaug į 6 m aukštį, kaip Baalbeko – užduotis gana sudėtinga. Todėl, taip paprastai sakyti, kad tai padarė romėnai, kaip teigia šiandieninė archeologija, nėra teisinga, reikia tyrinėti ir ieškoti toliau. Nėra jokių abejonių, kad romėnai mokėjo judinti labai didelius akmenis, o Baalbeko šventyklos – tai jų meistriško gebėjimo rezultatas, bet šiuo metu aš tikrinu teoriją, kad romėnai pastatė šventyklą ant megalitinės platformos, kurią jie jau rado ir kuri jau buvo šioje vietoje tūkstančius metų iki jų. Yra žinoma, kad prieš romėnus finikiečiai naudojo šią vietą dievų garbinimui, tačiau nėra jokių duomenų, pėdsakų civilizacijos, kuri galėjo gaminti ir perkėlinėti panašius megalitus. Todėl ateityje laukia ilgas ieškojimo kelias ir kol nebus atsakymo, ši vieta yra vis dar apsupta paslaptingumu”. Grahamas Hankokas nesako, kad jam pavyks rasti atsakymus, jis tiesiog bando sujudinti, jo nuomone, abejotiną vyraujančią teoriją ir planuoja tęsti tyrimus.