2014 gegužė
Daugelis senovės tautų: šumerai, babiloniečiai, persai, indai, romėnai, graikai, tikėjo, kad Marsas yra įvairių Žemės nelaimių pranašas. Ši planeta visuomet buvo tapatinama su karo dievais, o raudona šios planetos spalva buvo asocijuojama su krauju. Tam jie rasdavo ir įrodymų: tuo laikotarpiu, kai Marsas labiausiai priartėdavo prie Žemės, mūsų planetoje ne kartą kildavo nuožmūs karai.
Tačiau Marso paviršiaus tyrimai parodė, kad specifinę spalvą Marsui suteikia geležies oksidai, esantys regolite, jo paviršiaus medžiagoje. Tas pats mineralas atspalvį suteikia ir kraujui.
Marsas yra beveik du kartus daugiau nutolęs nuo Saulės nei mūsų planeta. Jame nėra ozono sluoksnio, kuris galėtų nuo planetos paviršiaus sulaikyti atsispindinčią šilumą, todėl klimato sąlygos ten yra atšiaurios. Dėka kosminių palydovų šiandien turime nemažai Marso paviršiaus vaizdų. Tyrinėdami šaltąją planetą mokslininkai priėjo išvados, kad šiaurinėje Marso dalyje kadaise egzistavo vandenynas ar net keletas jūrų, besijungiančių tarpusavyje, o palydovinėse nuotraukose įžvelgiami net krantų kontūrai. 2003 metais JAV geologijos tarnyba, panaudodama daugiau nei 6 mln. Global Orbiter aukštimačio parodymus, sudarė Marso topografinį ir planimetrinį žemėlapius. Buvo patvirtinta nuomonė, kad kadaise Marse buvo vandenynai ar jūros. Be to, žemėlapiuose įžvelgiamos ir ,,išdžiuvusios” įlankos ir upių vagos.
Remiantis šiais žemėlapiais nustatyta, kad Marso paviršiaus aukštis šiaurinėje dalyje yra 6-8 km žemiau nulinio lygio ir 7-9 km virš – pietinėje dalyje. Kai kurie planetos aukščiausi kalnai siekia daugiau nei 20 km aukštį (pvz. Olimpas – 21,2 km). Didžioji Marso paviršiaus dalis yra padengta meteoritiniais krateriais, kurių dydis svyruoja nuo kelių metrų iki kelių šimtų, o kartais ir tūkstančių kilometrų. Paskutiniai tyrimai nustatė, kad Marso gelmėse yra ne tik milžiniškas ledo kiekis, bet yra tikimybė, kad jame yra ir tekančio vandens. Pasak mokslininkų, ledo Marse tiek daug, kad jei jį ištirpdžius, visa planeta pasidengtų maždaug kelių šimtų metrų gylio vandeniu. Mokslininkai mano, kad tokio ledo kiekio buvimas rodo, kad praeityje šioje planetoje egzistavo jūros ir vandenynai, ir kad po didelės katastrofos jie užšalo. Tiriant Marso paviršių, buvo padaryta išvada, kad jo reljefui įtakos turėjo požeminis vanduo. Tokie pėdsakai, kaip įvairūs įdubimai, vagos planetos paviršiuje, gali būti vandens padarinys. Manoma, kad požeminis vanduo gali būti apie 100-400 metrų gylyje.
Vanduo pasiekė kraterių apledėjusias sienas ir tirpdydamas jas, sukurė specifines įdubas ar iškilumus. Mokslininkai bandė nustatyti galimą tokių darinių amžių ir priėjo prie išvados, kad jiems gali būti nuo kelių milijonų iki kelių metų amžius. Todėl spėjama, kad požeminis vanduo Marse gali egzistuoti iki šiol. Kadaise visi esami didžiausi Marso krateriai buvo užpildyti jūromis, kurių gylis galėjo siekti maždaug 6-9 km, o skersmuo turėjo maždaug 700 km. Tarp visų kraterių susidomėjimą ypač kelia Elada, kurio gylis yra apie 9 km ir maždaug 2 tūkst. km skersmuo. Manoma, kad būtent šioje vietoje į planetą rėžėsi didžiulis asteroidas, kuris galėjo lengvai pralaužti Marso plutą. Kiti krateriai taip pat galėjo būti šios planetos ir asteroidų, tik mažesnių, susidūrimo padarinys.
Ne mažesnį susidomėjimą kelia ir Marso palydovai – Fobas ir Deimas. Tai asteroidai, kuriuos pritraukė Marso planetos gravitacinis laukas, o ne Mėnulio, kaip buvo manyta anksčiau. Jie neturi formos ir yra mažo dydžio, jų paviršius padengtas krateriais ir plyšiais. Mokslininkus ypač sudomino Fobo paviršiaus ypatumas – jame yra 10 km skersmens krateris. Keliama prielaida, kad Marso palydovas gavo didelį smūgį, nuo kurio galėjo sutrukti pusiau. Kraterio buvimas Fobo paviršiuje kelia hipotezę, kad marsiečiai su dideliu tikslumu nusitaikė į asteroidą, norėdami priversti jį suktis aplink savo planetą santykinai nedideliu atstumu.
Viena iš Marso garsenybių yra Cidonija – tai planetos vieta, ypatingai įdomi ir paslaptinga. Dar 1976 metais čia buvo aptikta piramidė – kalnas su žmogaus veido atvaizdu, pavadintas Marso Sfinksu. Be to, buvo pastebėtos ir kitos įvairių dydžių piramidės, kurios labai primena Žemės Egipto ir Meksikos piramides. Dauguma jų yra sugrupuotos į trikampius ir kitas geometrines formas. Kaip piramidės atsirado, ar tai gamtiniai dariniai, ar proto kūriniai – spėliojama iki šiol. Kaip bebūtų, bet kai kurių Marso piramidžių apačioje užfiksuotos kiaurymės, panašios į įėjimus… , taip mano kai kurie nuotraukų tyrinėtojai.
Be piramidžių Marse buvo aptiktos kitos ovalo ir apvalios formos kiaurymės su iškilusiomis sienomis nuo kelių iki šimto metrų. Mokslininkai netgi padarė prielaidą, kad senovėje ten egzistavo Marso miestas. Hipotezė apie senovės miesto egzistavimą netikėtai tęsėsi nuo 2004 metų, kai vienoje Marso nuotraukų ant uolienų buvo pastebėti keisti užrašai, panašūs į arabiškus skaitmenis 194. Tačiau vaizdo kokybė yra labai prasta, dauguma buvo linkę manyti, kad tai natūralus gamtinis atsiradimas, bet tuo pačiu metu daugeliui tai buvo proga vėl sugrįžti prie minties – ar buvo Marse gyvybė…
Marso piramidžių įžvelgimas leidžia visiškai naujai pažvelgti į Žemės piramidžių kilmę – Meksikoje, Egipte ir Peru. Iškelta hipotezė, kad senovės piramidės buvo pastatytos remiantis žiniomis, kurias senovėje Žemės gyventojams perdavė marsiečiai. Tuo galima paaiškinti piramidžių egzistavimą, kurioms yra daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Taip pat Peru Naskos dykumoje piešinių egzistavimą, taip pat žinių, kurias gavo Solonas iš senovės Egipto rankraščių apie pakartotinus Žemės su asteroidais susidūrimus ir t.t. Atsižvelgiant į tai, galima tęsti versijos mintį, kad tarp Žemės ir Marso buvo ryšys: išgyvenę po katastrofos Marso civilizacijos atstovai nusileido į Žemę ieškodami geresnio gyvenimo. Dalis jų atsidūrė Egipte, o kai kurie – Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Tada per daugelį milijonų metų tarp dviejų planetų vykdavo skrydžiai, o Naskos dykumos piešiniai galėjo tarnauti kaip orientyras erdvėlaiviams.
Mitai apie baltus dievus, kurie nusileisdavo iš dangaus, išsisaugojo daugelyje Šiaurės ir Pietų Amerikos tautų. Įmanoma, kad marsiečiai buvo labai panašūs į žmones ir net galėjo duoti pradžią rasių atsiradimui. Be to, jie išsaugojo baisios katastrofos, kuri ištiko jų gimtąją planetą, atminimą. Maždaug prieš 12 tūkst. metų Žemė patyrė beveik tokią pačią nelaimę, su kuria mokslininkai sieja potvynį, taip pat ir Atlantidos žuvimą. Mokslininkai sako, kad iš tiesų Žemės istorijoje buvo daug daugiau katastrofų, o kai kurie, – kad Marso gyventojai persikėlė į mūsų planetą maždaug prieš 5-16 mln. metų.
Kas tie marsiečiai šiandien?
Prieš keletą metų kelios nepriklausomos mokslininkų grupės iš Amerikos katalikiškojo universiteto, Europos kosmoso agentūros ir NASA nustatė, kad Marso paviršiuje yra metano. Žinoma, kad šios dujos yra gaminamos bakterijų, taip pat iš karštų šaltinių ir ugnikalnių. Tačiau Marse šiandien neužfiksuotas nei vienas aktyvus ugnikalnis. Taigi, lieka tik bakterijos, bet kur bakterijos, ten gali būti ir kitos gyvybės formos. Vieni mokslininkai įsitikinę, kad tai vienaląsčių gyvųjų organizmų, kurie auga slėniuose, vystymasis, kiti laikosi nuomonės, kad tai požeminiai gyventojai, gal kerpės, dumbliai, grybai ir gyvūnai bei vabzdžiai, kurie gyveno urvuose ir olose. Tuomet kodėl gi negalėjo būti ir protingų būtybių, kurios nusileido žemiau paviršiaus nujausdamos pavojų. Per ilgą laiką jos sukūrė civilizaciją ir periodiškai siuntė savo atstovus į Žemę.
Šiuo metu nežinoma, ar yra požeminė civilizacija Marse dabar. Tačiau yra nemažai entuziastų, tyrinėjančių palydovines nuotraukas ir dažnai įželgia nepaaiškinamus dalykus, kuriuos vadiname anomalijomis ir tai kelia daugybę klausimų…