Kvadratinio Mėnulio principas

2016 gruodis

01_ancientufo_org

NSO fenomeno tyrinėtojas visuomet susiduria su nepasitikėjimo, nesupratimo problema ir net su pajuoka. Iš tiesų visada, be jokių išimčių, nesvarbu, kad ir kokios nepriekaištingos reputacijos jis bebūtų. Net ir patys, atrodytų, įtikinamiausi įrodymai, palaikomi liudininkų, užfiksuoti dokumentaliai, būtinai yra nuvertinami ir ignoruojami, o žmogus, atsižvelgiantis į tai rimtai, lengvai tariant, laikomas lengvatikiu keistuoliu. Veikia kvadratinio Mėnulio principas.

Problemos esmė

Šiandien masinė sąmonės psichologija gana gerai ištirta ir leidžia labai efektyviai manipuliuoti žmonėmis skleidžiant tam tikras paradigmas ir iškeliant jas į neginčijamos tiesos rangą.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad visi informacijos šaltiniai staiga paskelbia sensacingą atradimą: Mėnulis, Žemės palydovas, iš tiesų yra… kvadratinis. Tai yra kubinis. O apvalus atrodo dėl saulės spindulių atspindžio ypatumų, jų refrakcijos atmosferoje, dėl kubo pasisukimo kampu į mus, na ir t. t. Mokslinės publikacijos pildosi straipsniais ir kubo, išrausto krateriais, padirbtomis nuotraukomis. Pasireiškia astronomai, profesoriai, akademikai. Informacinė banga apima visą pasaulį.

Kažkada po milijoninio pakartojimo ,,Mėnulis – kvadratinis!”, gal ir anksčiau, žmonės priims tai kaip kažką trivialaus, kaip savaime suprantamą dalyką, o galų gale, kaip tiesą. Kaip kadaise visi manė, kad Žemė plokščia vien tik todėl, kad ,,visi apie tai kalba“.

Kodėl patikės, kad akys apgaudinėja? Nes yra daug lengviau ir paprasčiau gyventi naudojantis tomis paruoštomis tezėmis ir koncepcijomis, kuriomis viskas veikiama aplinkui. Neišsiskirti iš minios, visiems būti savu, o ne kokiu keistuoliu ir ,,balta varna“.

Atitinkamai į svetimų kategoriją automatiškai patenka tas nedaugelis ,,nenormalių“, kurie pareikš, kad televizijos laida – nesąmonė, kvadratinių planetų nebūna, iš esmės jos tokios susiformuoti negali, Mėnulis taip pat, žmonės yra apgaudinėjami.

Skraidančios lėkštės

Galingos ir kompleksinės informacinės bangos metodiškai veikė planetos gyventojus ilgą laiką. Pramoginiai filmai, komiksai, dokumentinių įrodymų paneigimas ir paslaptingų atvejų trivialūs paaiškinimai – visa tai patikimai suformuota masinėje sąmonėje. Prigijo geležinis stereotipas ,,NSO tiki tik keistuoliai, rimtai į tai žiūrėti negalima“.

Šis fenomenas buvo pastatytas į vieną lygmenį su telepatija, būrimu, siaubo filmais, pasakomis ir kita beletristika. Bet kokie įrodymai ekspertų iš karto ,,demaskuojami“, o tyrinėtojai apibūdinami kaip nesąžiningi klastotojai arba suklaidintomis iliuzijų aukomis.

Paprastai mokslininkas, leidęs sau nesutikti su visišku šio fenomeno rimtumo neigimu, rizikavo prarasti patikimumą ir tapti pajuokos objektu, net būti išmestas iš akademinio rato. Ryškus pavyzdys – Erichas fon Denikenas. Kiek įvairiausių epitetų jam buvo skirta. Ir tai dėl to, kad žmogus nepabūgo tapti ,,balta varna“.

Nenaujas kvadratinio Mėnulio principo atvejis

Tai seniai girdėta istorija apie sutuoktinių Betty ir Barney Hill susidūrimą su ateiviais. 1961 m. rugsėjo 19 d. juos neva buvo pagrobę ateiviai. Na šia tema jau nieko nenustebinsi, visi matę filmus apie ateivius, visi žino, kad tai fantastika, todėl rimtai tokie liudijimai nepriimami. Tačiau šį kartą kažkas klojosi ne taip…

Pirma: paveikta hipnozės Betty prisiminė žvaigždžių žemėlapį, kurį neva rodė jai ateivis. Jis parodė iš kur jie atvyko. Pagal Betty pasakojimą visas žvaigždžių vaizdas atrodė kaip trimatis vaizdas plokštumoje, panašus į hologramą, o tai vargu ar kas galėjo įsivaizduoti 1961-ais metais. Vėlesniuose hipnozės seansuose, jau 1964-ais Betty nupiešė tas žvaigždes, kurias parodė jai atvykėlis.

Astronomė mėgėja Marjorie Fish kartu su Ohio universiteto astronomijos profesoriumi Walter Mitchell bandė identifikuoti dangaus kūnus, atitinkančius Betty piešinį. Ir priėjo išvados, kad hipnozės metu moteris pasakojo apie ateivius, atskridusius nuo Tinklelio žvaigždyno pusės. Be to, tas žvaigždes, apie kurias kalbėjo Betty 1964 m., astronomai atrado tik 1969 m.

Antra: labai išplėsto Eridano žvaigždyno pietinė dalis beveik siekia Tinklelio žvaigždžių sistemą. Pasak šiuolaikinių astronomų, netoli Tinklelio (žiūrint iš Žemės) yra žvaigždė ,,82 Eridani”, aplink kurią yra bent trys planetos, kurios buvo aptiktos 2011 m.

Trečia: taip pat šalia Tinklelio žvaigždyno (Žemės stebėtojui) yra žvaigždynas Aukso Žuvis (Dorado). 2012 metais ten taip pat atrasta planeta.

Taigi, nuo Tinklelio žvaigždyno pusės teoriškai iš tiesų galėjo kažkas atskristi, taip kaip planetos ten yra. Bet atrastos jos tik šio amžiaus antrame dešimtmetyje, o tolimuose 1964 Betty Hill negalėjo žinoti apie jas.

Ji net negalėjo nurodyti tų žvaigždžių, kurios atrastos tik po penkerių metų nuo jos istorijos, išgirstos hipnozės metu. Tačiau ji žinojo, ir nurodė.

Kas tai? Kontakto su ateiviais tikrovės įrodymas?  Ir tuo pačiu metu – ateivių egzistavimo fakto? Taip, galbūt. Tačiau buvo ir visokių argumentų, kurie diskreditavo Betty Hill kaip žmogų, taip pat ir jos žodžius.

Galų gale ši istorija nuskendo pseudomokslinėje skeptiškoje plepalų jūroje ir niekas rimtai nebandė šio atvejo tirti. Mėnulis masinėje sąmonėje liko kvadratinis.

Kas toliau?

Turintys patirtį tyrinėtojai fenomeną gerai supranta, tačiau, kad net bet kokį įrodymą jie turėtų, nesvarbu kokie bebūtų iškalbingi faktai, niekas neatsilaikys prieš pajuokos ir šmeižto laviną.

Kaip elgtis tyrinėtojui? Nebandyti įtikinėti milijardus skeptikų. Jie neatsikratys stereotipo net jeigu ateivių laivas nusileis prieš pat jų nosį. Nuspręs, kad tapo iliuzijos ar pokšto auka. Įrodinėti jiems kažką yra beprasmiška. Tai tas pats kaip sklaidyti debesis vakare. Geriau išsaugoti vėduoklę (pageidautina ne vieną), karštoms saulėtoms dienoms.

Faktai turi būti renkami, vaizdinė medžiaga saugoma elektroninėse laikmenose, įrašyti liudijimai, atidus duomenų tikrinimas, dalintis informacija su tais nedaugeliais vienminčiais, kurie sugeba mąstyti už stereotipų rėmų ribų. Užsiiminėti mokslu mokslo labui, o ne savireklamai. Dėmesingai saugoti grūdus, rastus tarp pelų.

Jei NSO fenomenas egzistuoja, tuomet neįmanoma juoktis iš jo amžinai. Kažkada juk nustojo juoktis iš tų keistuolių, kurie manė, kad Žemė yra sferinė. Ir kas žino, ar nebus naudinga surinkta tyrinėjimo medžiaga, ar nepadės geriau suprasti, su kuo anksčiau ar vėliau gali susidurti žmonija.