Kas pastatė Gobekli Tepe?

2014 sausis

Gobekli Tepe (Göbekli Tepe) – seniausia šventykla pasaulyje. Oficialiai žinoma, kad ją pastatė klajokliai maždaug prieš 12 tūkstančių metų ir tik po to netoli atsirado sėslių genčių gyvenvietės. Bet ar tikrai taip yra? Senovės megalitas slepia daug paslapčių, neatskleistų iki šiol.

,,Ši vieta – supernova!“

Apvalainė 15 metrų aukščio kalva, įsikūrusi pietryčių Turkijoje, aštuoni kilometrai į šiaurės rytus nuo Sanlıurfa miesto, niekuo nebuvo ypatinga. Tiesa, netoli esančių gyvenviečių gyventojai kalvos šlaituose apdirbdami laukus kartais suklupdavo ant kažkokių akmens blokų, bet į tai labiau žiūrėjo kaip į nepatogumą, nutempdami juos tolyn už savo valdos ribų ir dėdavo į krūvą arba panaudodavo buityje.

1960 – aisiais ant Varpo kalvos (taip Göbekli Tepe verčiasi iš turkų kalbos) pasirodė amerikiečių archeologai, vadovaujami Peterio Benedikto (Peter Benedict). Jie rado keletą senovės artefaktų (titnago peilių, gremžtukų ir t. t).

Atsižvelgiant į tai, kad netoliese yra musulmonų kapinės, Benediktas manė, kad ši vieta nuo seno yra paskutinis prieglobstis mirusiems ir visiškai įmanoma, kad kalva slepia labiau senesnes, Bizantijos laikų kapavietes. Tačiau vietos valdžios institucijos uždraudė archeologams tęsti kasinėjimus.

1994 metais čia atvyko Klausas Šmitas (Klaus Schmidt), Vokietijos archeologijos instituto profesorius. Jo dėmesį patraukė kalvos viršūnėje į krūvą sukrauti titnago rieduliai. Labiausiai tikėtina, kad juos sutempė čia iš savo ariamų žemių ūkininkai. Tačiau profesorius įtarė, kad tai gali būti akmeninių įrankių gamybos ruošiniai ir kad kadaise čia buvo įsikūrusi didelė dirbtuvė, kuri patenkindavo ne tik vietos gyventojų poreikius.

Šiose sankaupose aptikti ir gatavi dirbiniai. Šmitą šiek tiek trikdė, kad dirbtuvė buvo ant kalvos viršūnės – turėtų būti nepatogu tampyti į viršų žaliavą ir leisti žemyn gatavą produkciją. Bet Gobekli Tepe buvo kažkokia ypatinga traukos jėga.

- Ši vieta – supernova, – pasakė Šmitas viename interviu. – Jau pirmą minutę po jos atradimo aš žinojau, kad turiu du kelius: arba išeiti iš čia niekam netarus nei žodžio, arba praleisti visą likusį gyvenimą ant šitų kasinėjimų.

Pasinaudojęs Sanliurfos muziejaus direktoriaus palaikymu, profesorius gavo leidimą kasinėjimams. Jis nusipirko namą šiame mieste, pavertęs jį archeologinių tyrinėjimų baze ir pasamdė vietos gyventojų komandą. Nuo tada kasmet po du mėnesius pavasarį ir rudenį Šmitas praleisdavo Gobekli Tepe.

Beveidžių dievų reljefai

Jau pačioje kasinėjimų pradžioje archeologams atsivėrė keletas T formos kalkakmenio kolonų, padengtų gyvūnų vaizdais. Tyrimai nustatė, kad jos pastatytos maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Taigi, Gobekli Tepe yra seniausia žinoma megalitinė struktūra pasaulyje. Ji yra vyresnė nei Stounhendžas ir pirmieji Mesopotamijos miestai.

Tolesni kasinėjimai leido nustatyti šio archeologijos komplekso konfigūraciją. Su vietinių kurdų darbininkų pagalba buvo atkastos 15-20 metrų skersmens keturios apvalios patalpos.

Jas sudarė nuo trijų iki penkių metrų aukščio monolitiniai stulpai-kolonos, sujungti neapdorotų akmenų siena. Tokios pačios kolonos aptiktos ir tų patalpų centre. Grindys padarytos iš deginto kalkakmenio, palei sienas yra maži akmeniniai suolai.

Kolonos yra dekoruotos unikaliais raižiniais. Jie vaizduoja lapes, šernus, gerves, liūtus, grifus, gyvates, vorus… Taip pat yra pavaizduotos būtybės, panašios į žmones, tik beveidės.

- Manau, kad čia mes susidurėme su pirmaisiais dievų atvaizdais, – sakė Klausas Šmitas. – Jie neturi nei akių, nei burnų, nei veidų. Bet jie turi rankas ir jie turi delnus. Tai – kūrėjai.

Dauguma vaizdų yra reljefiniai, tačiau yra ir trimačių skulptūrų. Tarp jų meniniu meistriškumu išsiskiria liūto figūra, besileidžianti žemyn kolona. Ant kai kurių stelų aptikti ženklai-piktogramos, kurių, deja, iššifruoti dar nepavyko. Buvo nustatyta, kad akmuo šiai struktūrai statyti buvo kasamas netoli esančiuose karjeruose. Čia rasta keletas nebaigtų kolonų, kurių aukštis siekė iki devynių metrų.

Deja, neįmanoma tiksliai pasakyti, kaip atrodė šios struktūros pilname vaizde, nes visa viršutinė dalis yra sunaikinta įvairių atmosferos procesų bei vietinių gyventojų.

Šiuo metu yra iškasta tik 5% viso Gobekli Tepe ploto. Pagal atliktus geofizinius tyrimus, kalvos gelmėse paslėpta dar 16 panašių struktūrų.

Nežinomos išsivysčiusios civilizacijos palikimas?

Kyla logiškas klausimas: kas pastatė šį megalitinį kompleksą ir kokias funkcijas jis atlikinėjo? Iš tikrųjų, jei amžius nustatytas teisingai, tuomet išeina, kad sukurtas jis akmens amžiuje. Jei tikėti akademiniu mokslu, tuo metu primityvūs žmonės rinko laukinius vaisius, medžiojo gyvūnus, darė darbo įrankius iš titnago ir naudojo ugnį. Jie laidojo gentainius, kapavietėse randami papuošalai – karoliukai ir pakabučiai, kas sako, kad jie turėjo laiko ne tik maisto paieškai. Tačiau tuo metu jie dar nemokėjo gaminti dirbinius iš metalo ir keramikos, statyti akmeninius namus ir gynybines sienas, nežinojo apie žemės ūkį. Net ratas tuomet dar nebuvo išrastas.

Tai kokiu būdu mezolito laikotarpio žmonės, neturėdami metalinių įrankių, galėjo ištašyti iš akmens šias ne vieną toną sveriančias kolonas ir išpuošti jas gana sudėtingais raižiniais? Be to, vien tik tam, kad jas pristatyti iš karjero ir pastatyti vertikaliai, be darbinių galvijų, prireiktų bent 500 žmonių.

Tokie darbai reikalavo planavimo, socialinės hierarchijos prieinamumo, kurioje daugelis žmonių būtų pavaldūs vienam religiniam ar kariniam lyderiui. Medžiotojų, maisto rinkėjų bendruomenei tokia aukšto lygio socialinė organizacija visiškai necharakteringa.

Lieka manyti, kad Gobekli Tepe kompleksas akmens amžiaus žmonėms atiteko iš kažkokios išsivysčiusios civilizacijos. Galbūt tai buvo ateiviai arba paralelinių pasaulių atstovai.

Galbūt tai buvo žemiška išsivysčiusi civilizacija, kuri žuvo įvykus kataklizmui. Jos palikuonys, praradę žinias ir įgūdžius, nusiritę į akmens amžių, pradėjo naudoti struktūrą kaip šventyklą – dievų, įkūnijusių gamtos jėgas, garbinimo vietą.

Čia jiems aukojo gyvulius ir paimtus į nelaisvę priešus. T. y., Gobekli Tepe galėjo būti naudojamas tik religiniams ritualams, žmonės čia niekada negyveno.

Laikui bėgant, vystantis žemės ūkiui, klajoklių gyvenimo būdas pasikeitė į sėslų, šioje vietoje atsirado kaimai ir miestai. Bet žmonės po senovei eidavo į senovės šventyklos kompleksą melstis ir aukoti savo dievams, tik vis dažniau šios dovanos būdavo grūdai.

Senovės pranešimai

Tačiau vienąkart viskas pasikeitė. Gobekli Tepe statiniai dalinai buvo sunaikinti, daugelis reljefo vaizdų buvo sugadinti arba visai dingę, o visas kompleksas palaidotas po daugiametrinio storio žemės sluoksniu. Kas tai padarė ir kodėl? Ši mįslė daugelį metų neduoda ramybės mokslininkams.

Tyrinėtojai nustatė, kad šventyklos kompleksas buvo užpiltas žeme VIII tūkstantmečio prieš mūsų erą pradžioje. Vėlgi, remiantis oficialia evoliucijos teorija, primityvūs žmonės neturėjo gebėjimų, galimybių atlikti tokį milžinišką darbą.

Bet ir kodėl jiems to reikėjo? Galų gale, kiek šventyklų buvo apleista daug vėlesniais laikotarpiais ir laiko vėjas sunaikino jas iki pamatų, paliekant vien akmenų krūvas.

Galima daryti prielaidą, kad šventyklą užpylė tikrieji jos kūrėjai – gal tam, kad paliktų kažkokią svarbią informaciją žmonijai, pasiekusiai tokį išsivystymo lygį, kad galėtų pakankamai adekvačiai priimti ją. Akivaizdu, kad ši informacija yra pateikta paslaptingose piktogramose. Tikėtina, kad kažkas kada nors perskaitys Gobekli Tepe senovės žinią.

Tačiau pirmiausia reikia atkasti visą kompleksą. Tuo tarpu, po to, kai 2014 m. Klausas Šmitas mirė, kasinėjimai buvo sustabdyti. Ir net po jų atnaujinimo, atsižvelgiant į ekspertų paskaičiavimus, kad išvalyti visą Gobekli Tepe, prireiks pusės amžiaus.