Kas jis – fotografas ar paparacis?

2011 spalis

Tai vienu ar kitu atveju yra fotografas, tik darbo pobūdžiai yra skirtingi. Vienas daugiau užsiima kūryba, norėdamas perteikti meniškus fotografavimo akcentus, kitam reikia nuotraukoje pateikti tik konkretų faktą. Aišku tik viena, kad vienu ar kitu atveju tai žmogus, besistengiantis savo darbą atlikti gerai ir greitai. Bet koks fotografas turi būti meniškos sielos, jo sugebėjimai yra išskirtiniai. Jis mato tai, ko kartais nepastebi kitas žmogus. Iš veido išraiškos, įvykių eigos, jis supranta esamą padėtį, situaciją ir žino kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Dirbdamas paprastai fotografas ramiai ir atidžiai analizuoja bei vertina veidą, bendrą kūno išvaizdą ar objektą, daiktą, kurį ruošiasi fotografuoti. Tai gali būti pastatas, mašina, taurė, nesvarbu kas, bet viskam reikia kūrybinių minčių. Kartais jis sulyginamas su medžiotoju, kuris tyliai ir ramiai tyrinėja savo taikinį, bet tai tik gerąja šio žodžio prasme. Bet ir snausti fotografas negali. Yra tokių momentų, akimirkų, kurių praleisti negalima, nes jų nepakartosi. Tad ir budrumo taip pat reikia.

Kūrybiniai fotografai, taip vadiname dirbančius daugiau grožio srityje – aprangos, kosmetikos, mados pristatymuose, reklaminiuose projektuose, iškilminguose pobūviuose, šventėse, tokiose kaip vestuvės, krikštynos, jubiliejai ir kt., daugiau dėmesio skiria meniškajai pusei, jausmams, nuotaikoms, spalvoms. Paprastai žmonės fotografuojasi tik tada, kai jiems smagu ir gera, kai jie nori užfiksuoti vieną ar kitą laimingą gyvenimo epizodą. Fotografuojasi merginos, norinčios tapti modeliais, šou, meno, kultūros srities atstovai, žvaigždės, verslininkai, politikai, – visi nori atrodyti ir gerai, ir gražiai. O tai jau priklauso nuo fotografo kompetencijos. Aišku, jam talkina eilė kitų specialistų – stilistai, kosmetologai, net floristai ar dekoratoriai. Visi žinome, kad šiuolaikiška reklama – galingas dalykas, be jos neišsiverčia nė viena ,,belipanti aukštyn” firma, įmonė ar privatus žmogus. Čia irgi fotografo paslaugos būtinos. O fotografuojama viskas, pradedant apranga, maistu ar nekilnojamu turtu. Ir visa tai iš fotografo reikalauja daug kūrybos, darbų kokybės. Šioje srityje dirbantys fotografai nelabai mėgsta skubėti, jiems reikia daugiau laiko apmąstymams ne tik apie fotografuojamą žmogų, objektą, bet ir apie vietą, paros laiką, net oro sąlygas.

Yra ir kitokie fotografai, kuriuos dažniausiai ir vadiname paparaciais (paparazzi). Tai kas gi  iš tikrųjų yra tie paparaciai? Tai daugiau skubantys fotografai, rengiantys įvairius reportažus, jie turi skubėti su naujienomis, turi nepraleisti vykstančių ar įvyksiančių įvykių, pokyčių, įvairiose mūsų gyvenimo srityse. Jų darbo specifika reikalauja skubėjimo, nes tai susiję su naujienų sekimu. Įvairius reportažus fiksuojantys fotografai sukinėjasi ten, kur verda politinis, verslo gyvenimas, kur sprendžiamos įvairios socialinės problemos, nagrinėjamos aktualios gyvenimo temos.

Jiems reikia ypatingos intuicijos, psichologinio pasiruošimo. Tai išskirtiniai fotografai, galima sakyti, kad jie yra ,,stipresnių nervų”, nes jų darbas reikalauja kantrybės ir, svarbiausia, dažnai ,,užsidėti kaukę”, kadangi jiems tenka pabūti ir įžūlesniems norint užfiksuoti vieną ar kitą reiškinį, norint nufotografuoti ne tik gerai dirbantį politiką ar verslininką, bet kartais ir susikompromitavusį. Tokie fotografai turi būti ir landūs – pralįsti net pro ,,rakto skylutę” norint patekti ten, kur nori ir kur reikia. Todėl ne visi fotografai taip dirba ar gali dirbti. Ir dar, jie ne visada mėgiami, ne visada laukiami.

Etika fotografo darbe – nepamainoma sąvoka. Tie, kurie yra kviečiami ir laukiami, ja pasižymi labiau, nei nekviesti atvykti. Jie atsižvelgia į fotografuojamojo norus, nuotaiką. O kitiems reikalinga tik greitai užfiksuoti momentą, koks jis bebūtų. Užtat daugelis, ypatingai žinomų žmonių, fotografus ne visada mėgsta. Aišku, kiekvienam iš mūsų yra įdomu žinoti apie vieną ar kitą viešą asmenį, bet nemažai yra pavyzdžių, kai reportažą ruošiantys persistengia, tame tarpe ir fotografai. Be abejo, visi mes norime turėti ribą, už kurios būtų tik mūsų tabu. Deje, žinomi žmonės gana dažnai kenčia nuo fotografų, kurie fotografuoja nepageidautinus jų gyvenimo epizodus ir piktai vadina juos paparaciais. Bet ką darysi, kiekvienas dirba savo darbą. Reikia pripažinti, kad tokių fotografų darbas yra ir pavojingas. Juk nekviestą svečią ne visi su šypsena pasitinka. Juos dažnai ir sumuša, atima ar net sudaužo fotokamerą ir pan. Užsienyje ,,garsenybių gaudymas” yra ypač labai stiprus. Čia mokami dideli pinigai už bet kokį menkiausią kadrą iš asmeninio žvaigždės gyvenimo. Persekiojami visi vieši žmonės, net politikai, bet labiausiai mėgiami yra mados, kino žvaigždės. Paparaciai stengiasi užfiksuoti net labai asmeniškus epizodus. Nežiūrint to, kad net kai kurios Holivudo žinomybės turi asmens sargybinius, landus fotografas vis tiek norės atlikti savo darbą. Šiuo atveju jį tikrai galima pavadinti medžiotoju, kuris kantriai laukia savo momento. Ir tokie fotografai ne visada yra etiški, taktiškumu nepasižymi. Užtat gana dažnai jie net nukenčia.

Dažnai fotografus galima sutikti naktiniuose klubuose, kur linksminasi jaunimas. Norėdami padidinti lankytojų skaičių, tokių įstaigų vadovybė taip pat didelį dėmesį skiria reklamai. Kviečiami profesionalūs fotografai, kurie fotografuoja aplinką, interjerą. Aktualu ir kokie lankytojai pas juos lankosi, jų nuotaikos. Ir visa tai užfiksuoti – fotografo darbas, tarp kitko naktinis. Čia irgi reikia dirbti atsargiai, pasitelkiant atidumą matyti kas dedasi aplinkui, kas nori būti fotografuojamas, o kas – ne. Tokiu atveju viena pusė kilsteli ,,prieštaraujančią” ranką, kita – ,,supratau” ir draugiškai linktelint išsiskiriama. Nors naktinio klubo apsauga dirba be priekaištų, turint omeny, kad aplinkui nemažai ,,linksmų” veidų, incidentų pasitaiko. Bet žinant, kad tavo rankose yra daiktas, kainuojantis ne vieną dešimtį tūkstančių, atsarga gėdos nedaro, nes gali kas ir suklupti ar pargriūti. Tad visur reikia budrumo.

Kokių fotografų – paparacių antrosios pusės daugiausiai nemiega, kai jų vyrai dirba? Yra nemažai fotografų, dirbančių ,,karštuose taškuose.” Jie vyksta į mitingus, manifestacijas. Tokiuose renginiuose pasitaiko ir nenumatytų aplinkybių. O ką jau besakyti apie riaušes, įvairias protesto akcijas, masinius susirėmimus. Čia apstu fotografų. Kraštutinumu tokiam darbe turbūt galima laikyti, kai vykstama fotografuoti į karo kvapu padvelkusią žemę, kur nėra grožio, o vien tik ašaros ar net mirtis. Vykstant į tokias vietas, meninio pasirengimo pasigendama rečiau, nei sportinio. Reikia ir geros sveikatos, ir psichologinio pasiruošimo, ir ištvermės bei fizinių jėgų. Taip pat ir fotografavimo technika turi būti gerai paruošta, nepamiršti ir atsarginio varianto, nes ten gedimo meistrų nerasi.

Reikia pripažinti, kad fotografas mūsų gyvenime – dalis mūsų gyvenimo, kuris jį atkartoja nuotraukose ir visi tą gyvenimą norėtume matyti tik gražų, koks fotografas jį befotografuotų.