Istorijos mįslė – Puma Punku

2013 liepa

Kas? Kada? Ir kokiam tikslui naudojo aukštąsias technologijas senovėje?

Dar vienas unikalus istorinis nežinomos civilizacijos paveldas, galvos skausmas šiuolaikiniams mokslininkams – Puma Punku (Pumos vartai). Tūkstančius tonų sveriantys akmens griuvėsiai aukštame Bolivijos plokščiakalnyje kažkada priklausė paslaptingajam Tiahuanaco, kuris yra vos už kilometro. Tai viena iš keturių šio palaptingo miesto pagrindinių struktūrų (kitos: Akapanos piramidė, Kalasasajos rūmai ir požeminė šventykla). Šie Pietų Amerikos griuvėsiai dabar yra žinomi kaip seniausia akmeninė struktūra Žemės planetoje, kuri stebina ir klaidina archeologus.

Čia, dulkėtoje nederlingoje žemėje, per šimtmečius buvo išblaškyti milžiniški akmens blokai – tai, kas liko per pastarąjį tūkstantmetį nuo Puma Punku – tik patys didžiausi, nepakeliami, kai kurie sveriantys ne vieną šimtą tonų monolitai iš raudono granito, andezito ir pilko diorito, neįtikėtinai tvirti ir patvarūs, sunkiai apdirbami.

Sunkiai apdirbami? Tačiau jie apdirbti gana nepriekaištingai, su kruopštumu, tikslumu ir su profesionaliais įgūdžiais. Turint omenyje, kad už granitą ir dioritą kietesnis yra tik deimantas, išeitų, kad apdirbimo įrankiai turėjo turėti deimantines savybes. Bet reikia prisiminti, kad tuomet, kai buvo apdirbinėjami šie blokai, tobulų instrumentų nebuvo, bent jau pagal mūsų supratimo ir žinių standartus. Pirmiausia glumina vienas klausimas – kaip į 4 km aukštį jie buvo užkelti? Buvo nustatyta, kad dalis blokų buvo iš granito karjero, kuris yra toli apačioje, daugiau nei keliolika kilometrų nuo Puma Punku.

XVI amžiuje ispanas Garcilaso de la Vega, nustebintas tuo, ką pamatė netoli senovinio Tiahuanaco miesto, užrašė savo ,,Komentaruose apie inkų karalystę”: ,,Tai sunku įsivaizduoti. Kai visa tai pamatai savo akimis, pradedi tikėti stebukladariais, kad tai padarė ne žmogus. Jis pastatytas iš tokių didelių akmenų ir tokiais dideliais kiekiais, kad iš karto kyla klausimas, kaip indėnai išgaudavo tokius blokus ir juos atgabendavo.“

Ypač mįslingi mažesni blokai. Jie taisyklingos formos, idealiais kraštais ir paviršiumi, kai kuriose vietose nupoliruoti beveik iki veidrodžio blizgesio, pagaminti tarsi pagal vieną šabloną. Kiti turi laiptuotas plokštumas, esančias sudėtingame geometrinės formos monolite su įvairiomis išpjovomis, grioveliais, skylėmis. Ir tai nepanašu į architektūrines detales, nėra jokių abejonių, kad visa tai kažkokiu išradingu būdu buvo sujungiama.

Kai kurie blokai yra vienodi kaip kopijos, yra porų, kuriose vieni turi įdubas, išpjovimus, iškilumus, leidžiant juos sujungti. Kituose poriniuose blokuose yra figūriniai grioveliai, į kuriuos aiškiai buvo dedami kažkokie sujungiamieji elementai.

Surinkti juos kartu neįmanoma, nes dauguma blokų ištąsyti vietinių gyventojų įvairiais istoriniais laikais, bet pagrindinis dalykas yra tas, kad niekas nežino, kaip ir kodėl juos surinkinėti. Šie griuvėsiai aiškiai nepriklausė kokiai nors šventyklai, piramidei ar gyvenamajam būstui. Jie neturi nieko bendro su architektūra. ,,Pasaulyje nėra kitos tokios panašios vietos“ – sako vokiečių mokslininkas ir rašytojas Johannes Fiebag, – ,,mūsų archeologija negali paaiškinti šiuos dalykus ir paneigti akivaizdų faktą apie jų egzistavimą.”

Kai Puma Punku blokų nuotraukas apžiūrėjo vienas iš geriausių antkapių meistrų, jis su pilnu pasitikėjimu pareiškė, kad su visais savo deimantiniais pjūklais, grąžtais, pjovikliais bei šlifavimo staklėmis jis nesugebėtų pagaminti tokį sudėtingą pagal formą daiktą iš akmens monolito ir dar tokių gabaritų. Akmens apdirbimo tikslumas yra toks didelis, kad paklaidos yra tik milimetro ribose. Pavyzdžiui, kai kurių nušlifuotų blokų paviršiuje išpjaustytos 5 metrų ilgio tiesios lygiagrečios linijos-latakai. Ir viename tokiame 3 milimetrų pločio ir 2,2 milimetrų gylio griovelyje – kas 4 centimetrai išgręžtos (!) 1,5 mm skersmens skylutės.

Ericho fon Denikeno tyrinėtojų grupė įvedė į kompiuterį tikslius duomenis apie visas išlikusias šios Puma Punkos struktūros elementus-dalis ir nustatė, kad jos visos tarpusavy susijusios ir tiksliai susirinktų, – rezultate gautųsi neįtikėtino stiprumo ir seisminio atsparumo keturių aukštų siena. Blokų sujungimui nežinomi statytojai naudojo metalinius smeiges-strypus, lydomus vietoje: išlydytas metalas buvo pilamas tiesiai į iš anksto iškaltas-išpjautas abiejų blokų ertmes.

Apie Peru ir Bolivijos senovės civilizacijas mokslinėje literatūroje žinios yra labai mažos. Ir  visos archeologijos ir architektūros paminklai šių šalių teritorijose yra priskiriami inkams. Oficialūs šaltiniai teigia, kad Puma Punku buvo statytas apie 1510-uosius metus iki mūsų eros. Tačiau yra tvirtų įrodymų, kad indėnų gentys pasirodė čia kaip minimumas po 7000 metų, kai paslaptinga civilizacija, inkų vadinama ,,milžinų, žvaigždžių žmonėmis“, kažkur dingo.

Didžioji Puma Punku akmeninė aikštelė panaši į galingų tašytų raudono granito blokų pamatą. Jo centre yra didelio monolito, įsmigusio giliai į žemę, liekanos. Mokslininkai mano, kad sugriauti tokią galingą konstrukciją ir su tokiomis pasekmėmis, gali tik nemažas sprogimas. Inkų legenda pasakoja, kad ,,Puma Punku buvo pastatyta per vieną naktį dievų, kurie mokėjo skraidyti. Šie dievai ir sunaikino savo struktūrą, pakėlę ją į orą ir po to numetę į žemę. “

Šiaip yra keliama ne viena, ypač apie Puma Punku žlugimą, versija. Kai kas bandė teigti, kad tai buvo kultinė vieta, uostas, net aerodromas, žlugęs potvynio, žemės drebėjimo metu. Tačiau visgi dauguma mokslininkų pateikia gana įtikinamų argumentų apie galimą sprogimą. Ir atsižvelgiant į blokų gabaritus bei svorį, – tai turėjo būti labai didelės galios sprogimas!..

Todėl, nežinant kas, kaip, kada statė, negana to – kodėl sunaikino, – šiuo metu jau beveik susidaro įspūdis, kad Pietų Amerikoje mes susiduriame su nežinomų aukštai išsivysčiusių senovės civilizacijų pasaulinio ginkluoto konflikto pėdsakais, apie kuriuos pasakoja legendos pavadinimu ,,Dievų karai“.

Kol kas apie Puma Punku fenomeną žinoma tik tiek ir belieka palikti vietos spėlionėms. Tačiau tyrinėjimai vyksta, nes įvairūs magnetometriniai, elektrinio laidumo matavimo ir seisminiai tyrimo metodai atskleidė, kad apie vieno kilometro spinduliu nuo komplekso po žeme yra pasislėpusių išlikusių pastatų.