2012 liepa
Vestuvinis žiedas – tai simbolis, patvirtinantis šeimyninę padėtį. Apsikeisdami žiedais jaunieji įsipareigoja ne tik mylėti vienas kitą, bet ir gerbti savo šeimą. Visi šią tradiciją žinome, laikomės jos taisyklių, bet ne visada susimąstome iš kur toks paprotys atsirado. Tam visada trūksta laiko, skubėjimas, užimtumas nekelia, atrodo, tokių paprastų klausimų. Bet visgi, iš kur atsirado tradicija – vestuvių dieną apsikeisti žiedais?
Santuokos simboliu visada buvo žiedas, ne apyrankė ar auskarai, o būtent žiedas. Taip yra todėl, kad žiedas yra apvalus ratas be pradžios ir pabaigos, o tai ir yra ženklas visko, kas stabilu ir amžina. To siekiama ir vedybų atveju – santuoka turi būti tvirta, dėl vaikų, dėl savęs, dėl tėvų.
Nors istorijoje ir yra užuominų, kad dar prieš senovės egiptiečius buvo pinami žiedai iš kanapių žiedų ir cukranendrių, visgi manoma, kad Egipto faraonai pirmieji pradėjo nešioti žiedus. Jie yra gana įspūdingi, nes kartu, istorikų nuomone, atlikdavo ir antspaudų funkciją. Pasek faraonų, žiedus pradėjo nešioti ir žemesnių sluoksnių atstovai. O senovės romėnai nuotakos tėvams kaip simbolį dovanodavo metalinį žiedą, kuris patvirtindavo, kad jų duktė bus viskuo aprūpinta. Metalas buvo ne tik kaip turtingas papuošalas, bet ir stiprybės simbolis.
Žiedų apsikeitimo tradicija buvo ir yra viena iš svarbiausių santuokos įtvirtinimo momentu. Populiarus sužadėtuvių žiedas – tai ženklas, kad ketinimai yra rimti ir, kad po kažkiek tai laiko bus dar vienas – sutuoktuvių žiedas. Seniau sužadėtuvės ir ta proga žiedo dovanojimas buvo svarbiau nei pačios vestuvės. Ir tik krikščionybės laikais žiedas tapo viena svarbiausia vestuvių ceremonijos dalis. Bet tai atėjo ne iš karto. Tik II – ame mūsų eros amžiaus pabaigoje buvo pradėta keistis bronziniais žiedais, III – sutuoktuvių žiedai buvo gaminami iš aukso ir tik nuo IV amžiaus žiedų apsikeitimas tapo vestuvinė tradicija.
Niurnbergo muziejuje yra saugomas XIII amžiaus žiedas, rastas archeologinių kasinėjimų metu. Jo paprastas trikampio formos profilis turi užrašą: ,,Mano ištikimybė“. Pagal krikščionybės įstatymus vestuviniai žiedai, kaip ištikimybės ir abipusių įsipareigojimų simbolis, turėjo būti paprasti, kuklūs, be jokių ornamentų. Tik sužadėtuvių žiedas paprastai būdavo prabangesnis. Vestuviniai žiedai iš brangių tauriųjų metalų, puoštų brangakmeniais, paplito tik valdant Šventosios Romos imperijos imperatoriui Frydrichui III. 1477 metais jaunas Austrijos erchercogas Maximilian vedė Mary iš Burgundijos ir užmovė ant jos piršto aukso su sidabru žiedą, puoštą deimantais ir inicialu ,,M“.
Angliškai kalbančiose šalyse viduramžiais prieš žiedo užmovimo ceremoniją, jaunasis pirmiausia vestuvinį žiedą užmaudavo ant trijų nuotakos pirštų iš eilės, tardamas: ,,Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“.
Kai kuriose Europos šalyse vestuviniai žiedai dar prieš sutuoktuves puošia kairiąją ranką ir tik vestuvių metu užima garbingą vietą ant dešinės rankos.
Žiedų apsikeitimas reiškia ilgą ir laimingą vedybinio gyvenimo pradžią … O susituokusiųjų meilė, kaip ir žiedo taurusis metalas su laiku tampa vis vertesnė.