Egzoplanetų atradimas nėra gera žinia žmonijai

2014 birželis

01_Kepler_186f_Nuotrauka_NASA_Ames_SETI_Institute_JPL_Caltech

Naujoji egzoplaneta Kepler-186f, aptikta NASA Kepler kosminio teleskopo, sukėlė naujų diskusijų. 2014 m. balandžio 17 d. NASA mokslininkai paskelbė apie aptiktą naują kosminį kūną, skriejantį aplink raudonąją nykštukę Kepler-186 maždaug 500 šviesmečių nuo Žemės. Atradimas ypatingas tuo, kad tai yra pirmoji atrasta egzoplaneta, dydžiu labai panaši į Žemę ir esanti kitos žvaigždės potencialiai gyvenamoje zonoje, astronomų vadinama Goldilocks, kur gali egzistuoti skystas vanduo, o tuo pačiu ir gyvybė.

Tačiau šis atradimas taip pat grąžina prie minties, kad mes ateityje galime išnykti. Šią tikimybę didina koncepcija, vadinama Didžiuoju filtru. Didysis filtras – tai idėja, kuria siekiama išspręsti fiziko Enrico Fermi paradoksą: Kodėl mums nepavyksta surasti nežemiško intelekto atstovų, nors mūsų galaktinėje kaimynystėje egzistuoja šimtai milijardų žvaigždžių ir planetų sistemų, kuriose galėtų egzistuoti vienokios ar kitokios gyvybės, proto formos. Arba kodėl niekas nebando kontaktuoti su mumis? Neužfiksuotas nė vienas nežemiškos gyvybės siunčiamas signalas, neaptiktas nė vienas jų inžinerinis projektas, yra tik NSO pastebėjimai ir jų teorijų šalininkų pasakojimai. Toks akivaizdus nežemiškų civilizacijų ,,neapčiuopimas-nesusikontaktavimas” rodo, kad net vienas žingsnis nuo kuklios planetos iki tarpžvaigždinės civilizacijos yra mažai tikėtinas. Protingos gyvybės arba labai retos, arba turi tendenciją išnykti. Jeigu vienoje iš milijardų planetų ir atsiranda kažkokia civilizacija, ji kažkuriame savo vystymosi etape yra linkusi išnykti arba užstrigti. Toks reiškinys – civilizacijos išnykimas kelyje nuo gyvybei tinkamų sąlygų iki kosmoso kolonizacijos – vadinamas Didžiuoju filtru. Todėl, kol neradome kitų protingų būtybių civilizacijų, galime manyti, kad Didysis filtras potencialias civilizacijas atsijoja kažkuriame vystymosi etape tarp sąlygų, tinkamų gyvybei ir technologiniam vystymuisi. Ar mes vieni?

Kas sukelia kliūtį, dėl kurios dar neradome gyvybės kitose planetose, jau pastaruosius 50 metų išlieka diskusijų klausimu. Paaiškinimų gali būti ne vienas: mažas gyvybei tinkamų planetų kiekis arba labai sudėtingas savaime besidauginančių molekulių susidarymo procesas, mažai tikėtina evoliucija nuo paprastų prokariotinių organizmų (ląstelių, neturinčių specializuotų organoidų) prie sudėtingesnės eukariotinės gyvybės – bent jau Žemėje šis procesas truko ilgiau nei milijardą metų.

Mūsų Žemė galbūt yra išskirtinė. Šios hipotezės šalininkai tvirtina, kad sudėtingų gyvybės formų evoliucija reikalauja idealių sąlygų. Nežiūrint to, kad Žemė yra Saulės gyvybingoje zonoje, ji turi turėti visas sąlygas gyvavimui ir tobulėjimui. Ji turi būti pakankamai toli nuo galaktikos centro, kad išvengtų destruktyvaus spinduliavimo, o mūsų neįprastai didelis palydovas Mėnulis – stabilizuotų ašies posvyrį, ko dėka turime skirtingus metų laikus. Sudėtingos gyvybės susidarymui ir jos vystymuisi būtinų sąlygų gali būti daugybė.

Ir nors protingos gyvybės atsiradimas ir vystymasis gali būti retenybė, tyla iš kosmoso pusės gali būti ir civilizacijos nesugebėjimo išlikti ilgą laiką pasekmė. Galbūt kiekviena besivystanti civilizacija išvysto kokias nors technologijas, kurios atsisuka prieš ją pačią. Didysis filtras užkerta kelią perėjimui prie tarpžvaigždinės civilizacijos, bet mes nežinome, ar jis praeitas per žmonijos praeitį ar dar susidursime su juo ateityje.

02_Palyginimas_Kepler_186_sistema_ir_Saules_sistema_saltinis_ru_wikipedia_org

Mūsų planeta išgyveno milžiniškų ugnikalnių išsiveržimus, asteroidų pavojus, tačiau mes nežinome ką duos neseniai, palyginus su Žemės istorija, atsiradęs branduolinis ginklas. Mes neturime išlikimo patirties nei su katastrofomis, susijusiomis su branduoliniu ginklu, nei su radikaliai naujomis technologijomis, kurios gali atsirasti artimiausiame amžiuje.

Mokslininkai, atstovaujami Martin Rees iš Kembridžo centro, tiriančio egzistencines rizikas, biotechnologijų pasiekimus įvertina kaip potencialiai katastrofiškus. Kiti išreiškė rimtą susirūpinimą dėl egzotiškų, tačiau nepakankamai ištirtų superintelektų perspektyvų.

Šimtų egzoplanetų atradimas patvirtina, kad planetos, kuriose galėjo būti, o galbūt ir yra gyvybė, nėra retos. Ir kiekvienas naujas į Žemę panašios planetos atradimas gyvybingoje zonoje, tokios kaip, pavyzdžiui, Kepler-186f, mažina tikimybę, kad planetos, kuriose galėtų būti gyvybė, neegzistuoja. Todėl didėja tikimybė, kad Didysis filtras yra kažkur tarp gyvenamos planetos ir klestinčios civilizacijos.

Jei egzoplanetoje Kepler-186f yra protinga nežemiška gyvybė, tai nebūtų gera žinia mūsų planetai. Protingo proto egzistavimas joje pajudintų Didijį filtrą toliau į jos vystymosi technologinę erą. Tuomet galima tikėtis katastrofų iš šios egzoplanetos pusės, kurios paliestų ir mūsų planetą.

Ar yra gyvybė egzoplanetoje Kepler-186f, vienaip ar kitaip mes greičiausiai nesužinosime, to negali nei patvirtinti, nei paneigti ir mokslininkai. Vokietijos aerokosminio centro Planetinių tyrimų instituto mokslininkas Heike Rauer AFP interviu yra pasakęs: ,,Deja, sistema yra per toli ir per silpna, kad mes galėtume daugiau sužinoti. Mes negalime žinoti ar ji uolėta, ar ne, mes nežinome ar ji turi atmosferą ir iš ko ji sudaryta, ar yra vandens planetoje. Mes žinome, kaip visa tai išmatuoti, reikia ištyrinėti atmosferos spektrą, bet su prieinamomis šiandieną technologijomis tai yra neįmanoma”.

Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro astrofizikas Seanas Raymondas, mokslinės grupės, kuri atrado planetą, narys, pažymi, kad nežinoma ar Kepler-186f buvo svetinga gyvybei. Jei išvis ji ten buvo. ,,Mes neturime reikalingų priemonių, kad galėtume atlikti tuos išmatavimus. Mes turime laukti naujos kartos kosminių teleskopų, o tai galbūt turėsime po 10 ar 20 metų”.