Blogasis mados berniukas – Franco Moschino

2006 spalis

Franco Moschino gimė 1950 metais Abbiategrasse, mažame industriniame mieste, 14 mylių nuo Milano. Jis buvo vaikas, kuris, norėdamas pabėgti nuo provincinio nuobodumo, prieglobstį rasdavo piešime.

1967 metais Moschino įstojo į Milano menų akademiją (Accademia di Belle Arte). Visą vaikystę norėjo būti dailininku, tačiau jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti, nes mados pasaulis nejučiomis jį įtraukė į savo glėbį. Franco pamatė, kad siuvėjavimas ir audiniai gali būti tokie patys veiksmingi saviraiškos būdai kaip ir dažai bei drobė. Norėdamas užsimokėti už savo studijas, Franco įvairiems mados namams ir komiksų žurnalams pradėjo daryti eskizus ir iliustracijas. Šiuo Moschino gyvenimo periodu į jo darbus atkreipė dėmesį garsusis – Gianni Versace. Šis žmogus Moschino pakvietė dirbti jam, taigi tarp 1971 ir 1977 metų Franco piešė įvairioms Versace reklaminėms kampanijoms. Iš viso Moschino su Versace dirbo 11 metų, o 1977 metais sukurta elementarių stilingų drabužių kolekciją mados namams „Cadette” – buvo pirmasis, savarankiškas Franco darbas mados pasaulyje, tačiau atliktas po Gianni sparneliu.

Tam, kad įkurtų savo paties kompaniją, Moschino laukė net iki 1983 metų. Ją įkūrė ir davė pavadinimą „Mėnulio šešėlis” (Moon Shadow S.p.A), šioje ateljė buvo kuriami ir siuvami madingi moteriški drabužiai. Pradėdamas kurti savo darbo etiketę, Moschino naudojo visą patirtį, kurią įgijo italų mados industrijoje.

Pirmasis Moschino madų šou buvo labai laukiamas. Į jį atvyko visi „laukiniausi” Milano mados fanatikai, kurie ėjo iš proto ant scenos matydami visas Moschino siurrealistines mados variacijas. Savo filosofinių idėjų plėtojimui jis pasitelkė šokiravimą, pirmojo įspūdžio jėgą. Franco buvo labai nustebintas tuo, kad auditorija (net tie, kurių nekentė) jį priėmė atviromis rankomis, nors jis tebuvo tik nerūpestingas jaunuolis, naujokas, kovojantis prieš nusistovėjusias mados tradicijas, į nieką nežiūrintis rimtai.

Franco buvo labai panašus į Elsą Schiaparelli, siurrealistinio judėjimo atstovę. Taip pat Moschino ilgą laiką domėjosi René Magritte kūryba, mėgo dadaizmą, Piero Fornasetti grafines dekoracijas, Piero Manzoni meno idėją, Kienholz’o kūrybą. Pop kultūroje Francui patiko šizofrenija ir iškreiptumas. Dievino pop-arto guru Andy Warhol. Todėl siurrealizmas, pop-artas buvo neatskiriama Franco gyvenimo ir jo kuriamos mados dalis. Laikantis siurrealizmo principo, buvo sukurtas dygsniuotas juodas medvilninio audinio mini sijonas su plastiko kiaušinių dekoru, dygsniuotas švarkas dekoruotas buteliukais.

Iki antrosios kolekcijos pristatymo Moschino jau buvo žinomas tarptautiniu mastu, nes jis nuolatos provokuodavo, nepagarbiai elgdavosi ir šaipydavosi iš pripažintų Milano dizainerių. Puikus Franco humoro ir to nepagarbaus elgesio pavyzdys yra Chanel švarko perkūrimas, naudojant auksinius skalbinių segtukus vietoj sagų. Kartą jam buvo net iškelta byla dėl to, jog ant savo kurtų marškinėlių parodijavo tų pačių mados namų kvepalus, ant jų buvo televizorius su žodžiais „Chanel No.5″. Kitą vertus, pakankamai įdomios jo užgaulės retai buvo priimamos rimtai. Pristatydamas vieną kolekciją, jis kandžiai šaipėsi iš topinės mados kūrėjų, prieš šou palikdamas mūkiančias dėžes ant jų kėdžių, turėdamas omenyje jų buką galvijiškumą su neoriginaliomis idėjomis jų galvose. Tokia nepagarba garsiems vardams Franco nuvedė iki kelių autorinių teisių kovų su kitais madų namais, tarp jų ir Louis Vuitton, Chanel, Burberry. Tačiau šie išsišokimai privertė publiką dar labiau pamilti Moschino. Jis buvo charizmatiškas, kūrybingas, nepagarbus – tai ir traukė prie jo žmones.

Po penkerių metų Moschino pristatė kolekcijas „Cheap and Chic” ir „For Fun” – jos abi taip pat pilnos virtuoziškų idėjų, netradicinių sprendimų, turinčios užkoduotą idėją.

1988 metais atidaroma pirmoji nedidelė Moschino brangių moteriškų drabužių parduotuvė, kurios vitrinoje buvo pastatyta elektros kėdė, o virš jos užrašyta „Tik mados aukoms”.

1990 metais Moschino pristatė drabužių liniją, kuri parodijavo visus aukštosios mados klientus. Visi drabužiai buvo su emblemomis „brangus švarkas”, „buliškas elegantiškumas”. Kurdamas tokius drabužius Franco stengėsi priversti drabužio dėvėtoją jaustis apgaulės auka, kuri išleidžia milžiniškus pinigų kiekius dizainerių kurtiems drabužiams. Franco teigė, kad drabužiai turi būti ekranai, kuriuose mes galėtumėme parodyti savo sielą.

1994 metais Moschino sukuria ir pristato „E-Couture”, ekologinę kolekciją, kuriai sukurti naudojo tik nedarančias aplinkai žalos medžiagas ir dažus.

Šaukdamas „sustabdyti mados sistemą”, per savo reklamą didžiosios mados žurnaluose, Moschino demonstravo klasikinę Dada pozą. Iššaukiamose reklamos kampanijose jis atliko protagonisto vaidmenį, sukėlė revoliuciją ir reklamos pasaulyje. Jį mėgo ir spauda, kuri dažnai klijuodavo Franco tokias etiketes kaip: „Rūmų juokdarys”, „Blogasis mados berniukas”. Žinomas dėl savo teatrališkų madų šou, Moschino sumaišė ir iškreipė klasikinius stilius, išplėšė juos į dabartį naudodamas humorą. Jis pirmasis elementarius madų pristatymus pavertė į begėdiškus spektaklius. Franco Moschino ypatingai mėgo komediją del arte, o pats pasinerdavo į šios komedijos personažo – arlekino rolę.

Komedija del arte – įdomus XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios italų teatro reiškinys. Svarbiausia jo ypatybė – improvizacija. Profesionalūs aktoriai, naudodamiesi tam tikrais siužetų ir dialogų apmatais, scenoje laisvai vaidindavo savo personažus. Profesionalumas leido pritaikyti tekstą naujoms aplinkybėms, žarstyti sąmojingas replikas, linksminti publiką smagiomis išdaigomis. Tie patys trupės aktoriai, nuolat vaidindami tuos pačius personažus, tiesiog sutapdavo su vaidmeniu.

Kurdamas arlekino rolė, Moschino įgydavo šio personažo bruožus: vikrumą, sumanumą, gudrumą, energiją, išradingumą, optimizmą. Šou metu buvo kuriama ir pati komedijos del arte atmosfera. Ant podiumo vaikščiojo manekenės, kurios vietoj kepurių, ant galvų dėvėjo lėktuvus, o vietoj rankinių, rankose laikė arbatos puodelius. Vakarinės suknelės buvo dekoruojamos stalo įrankiais. Ant vyriškų kostiumų nugarų buvo užrašai „tik mados aukoms”, liemenės dekoruotos šauktukais ir klaustukais. Vieną kartą podiumas buvo paverstas grumtynių arena, kuri simbolizavo kovą prieš korumpuotus valdininkus, kurie susiję si Italijos mafija. Žaismingiausios kolekcijos buvo pristatomos cirke, kur manekenės vaikščiojo tarp klounų, žonglierių, akrobatų, orkestro ir marionečių.

Moschino mada vienu metu buvo dekoratyvi, įnoringa, žaisminga, keista, nepagarbi ir seksuali. Jis kalbėjo, kad jo darbas – tik žaidimas. Bet tas žaidimas buvo tikras menas. Menas įspūdingai pasijuokti iš kitų ir iš savęs.

Moschino mirė nuo infarkto 1994 metais. Jam tebuvo 44 metai. Po Franco mirties jo verslą perėmė, tęsė ir net padėjo suklestėti Rossella Jardini, kuri dirbo drauge nuo 1981 metų.

Franco mirė, arlekinas paliko savo sceną, bet užuolaidos nenusileido ir niekas neištarė: Finita la commedia, nes jo verslas pateko į patikimas rankas.

„MOSCHINO” KVEPALŲ I LOVE LOVE PAKUOTĖ – įdomus faktas

I LOVE LOVE vasaros spalvų kvepalų buteliukas taip pat neįprasto dizaino ir unikalus. Atidžiau pažvelgus į Franco Moschino gyvenimą paaiškėja, jog jo kūrybos mūza buvo Olive Oyl.

Olive Oyl – visame pasaulyje populiaraus „Paramoun Pictures Studios” animacinio filmo herojė. Animatorius Maxas Fleischer’is įtraukė Olive Oyl į didįjį ekraną 1933 metais, kuomet jis sukūrė animacinį filmą naudodamas E.C. Slegar’o populiarų komiksą Popeye, The Sailor Man. Olive yra Popajaus meilės objektas. Ne taip kaip visos modernios panelės, Olive Oyl turėjo trumpus juodus plaukus, surištus į mažą kasytę, buvo aukšta, liesa kaip dantų krapštukas, su didelėmis, neproporcingomis kojomis, vilkinti neskoningus drabužius ir visiškai nepatraukli. Visuomet vaizduojama kaip vėjavaikiška, įnoringa, flirtuojanti ir permaininga. Olive Oyl yra pavadinta alyvų aliejaus vardu, elementariu kulinarijos produktu – tai jau yra ironijos išraiška.

Taigi šių kvepalų įpakavimas yra įkvėptas Olive Oyl. Šį kartą Olive yra įsimylėjusi. Animacinio filmo herojės įvaizdžio naudojimas kuriant kvepalų įpakavimą yra pop-arto reiškinys. Naudojami populiarūs, masinės kultūros įvaizdžiai, visiems gerai žinomi, lengvai atpažįstami, kuriais lengva išreikšti sumąstytą idėją. Čia vėl atsiskleidžia Moschino ironijos ir humoro gyslelė, pašaipa ir noras moterims parodyti, kad kiekviena iš jų turi būti savimi, nebijoti aplinkinių dėmesio, šnekų ir apkalbų. Buteliukas sukurtas pagal Olive Oyl figūrą, jos drabužius. Šiek tiek paryškinamos kūno linijos, viršuje jos dėvima apykaklė, plaukų šukavimas į „arklio uodegytę”. Šio personažo vardas ironizuoja pačius kvepalus. Kvepalai – tai nematomas, tačiau nepamirštamas, nepralenkiamas ir visada madingas aksesuaras. Jis praneša apie moters atėjimą ir primena moterį jai išėjus. Kvepalų kultūra, puoselėjama šimtmečiais, negali atsirasti per vieną dieną. Tai vis dėlto rafinuota gyvenimo kokybės kultūra. Kvepalai yra turtingumo, rafinuotumo, prabangos išraiška, kuri turėtų būti pasiekiama ne kiekvienam. Olive Oyl yra alyvų aliejus, maisto pagardas. Šis Moschino pasirinkimas yra ironijos išraiška, vėl tas begalinis noras maištauti prieš prabangos prekes, nusistovėjusias tradicijas. Jau pats kolekcijos pavadinimas CHEAP AND CHIC (pigus ir prašmatnus) yra ironizuotas. Tai, kas prašmatnu, niekada nebūna pigu, o tai, kas pigu, nebūna prašmatnu.

Uoskime ir džiaukimės gyvenimo teikiamais malonumais. Nebūkime mados aukos, snobės, kurios nežino nieko daugiau kaip tik pasipuikuoti nauju pirkiniu. Būkime išskirtinės, tokios, į kurias gatvėje norisi atsisukti ir nužvelgus pasakyti – ji puikiai atrodo ir nesivaikydama mados. Žvelkime į gyvenimą įsimylėjusiomis akimis, žvelkime į gyvenimą ironiškomis akimis, žvelkime į gyvenimą spontaniškomis jaunystės akimis ir visiškai nesvarbu, kiek mums metų ir kas mes esame…